2007 m. buvo išleista Daivos Šabasevičienės knyga apie Jono Vaitkaus kūrybą „Teatro piligrimas“. Režisieriaus piligrimystė knygoje pristatoma kaip nesibaigiančios klajonės po skirtingus teatrus, visuose bandant perduoti savo teatro matymą. Šį rudenį knygos pavadinimo įgyvendinimas pasiekė naują etapą: Vaitkus, ginkluotas trimis skirtingų kultūrų religinės tematikos autorių tekstais, išsiruošė į naują piligriminę kelionę po Lietuvos scenas. Pirmoji stotelė buvo rugsėjį Lietuvos rusų dramos teatre, trečioji numatyta gruodžio pradžioje Kaune, o antroji, kurios liudininke teko būti, įvyko spalio 29 ir 30 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Vilniuje Vaitkaus stabtelėta pasikalbėti su žiūrovais Paulio Claudelio pjese „Apreiškimas Marijai“. Tekstas dramatiškas, kaip dažnai nutinka religinės tematikos kūriniams - egzaltuotas, nesudėtingo siužeto. Jame pasakojama apie turtingą laimingą šeimą ir kaip tėvas bei jo vyresnėlė duktė nusprendžia paaukoti savo laimę, kad šalis būtų išgelbėta ir pagalbos sulauktų „tos didelės vargšų gaujos, čia plūstančios iš visų pusių“. Kaip svarbu pasiaukoti didesnio gėro vardan, atrodo, ir bando parodyti Vaitkus, įkūnydamas Claudelio žodžius.
Tačiau šį kartą žodžio virtimas kūnu nebuvo stebuklingas. Tiesą sakant, iki stebuklo labai toli. Visų pirma todėl, kad daugumą vaidmenų kūrę jauni aktoriai dar per silpni valdyti didžiąją Nacionalinio sceną ir publiką. Trukdė ne tik jaudulys. Jie netiksliai parinkdavo loginius kirčius, tekstas nepasiekdavo žiūrovų, reiškiamose emocijose trūko niuansų, lotynų kalbos tarimas nebuvo taisyklingas, ir visa tai dvelkė mėgėjišku teatru. Nepadėjo ir vyresnieji kolegos, pirmame veiksme savo sceną suvaidinę koketuodami, vienas kitą girdėdami ir taip tik išryškinę jaunųjų trūkumus.
Tad blykstelėję komiškoje spektaklio dalyje, aktoriai nesusitvarkė su idėjine. Bene arčiausiai gotikos ir baroko - dvasinį gyvenimą ir mistines patirtis labiausiai aukštinusių epochų - spektaklyje buvo gyvas Vaido Bartušo dainavimas bei Vytauto Narbuto scenografija su ją papildžiusiomis Rimo Sakalausko vaizdo projekcijomis. Dramatiškumo antrame spektaklio veiksme rodomai Kalėdų nakčiai suteikė ir Viliaus Vilučio šviesos, kai kuriose scenose priminusios dramatiškus baroko tapybos apšvietimus. O Dovilės Gudačiauskaitės kurta Violenos dangiškos spalvos suknelė, ją vaidinančioms aktorėms prisėdus ar pritūpus, vis primindavo gotikines Marijos skulptūras, kuriose jos apsiaustas visada sukritęs į tvirtas išraiškingas klostes.
Bet to per maža, kad spektaklis atrodytų pavykęs. Keli įspūdingesni iliustratyvūs vaizdai, pora puikių skulptūrų - kas jos bebūtų: Abisinijos karalius su žmona Belote, ar Gogas ir Magogas - štai ir viskas, į ką buvo verta žiūrėti. Jokių įspūdingų masinių scenų, tvirto ir įtraukiančio viso ansamblio dainavimo, jokios kūrybinės drąsos ir jokių iššūkių teatro žiūrovui. Na gal išskyrus tą, kuris laukia, bandant pasakoti, kodėl ši istorija apie pavydą ir pasiaukojimą yra svarbi dabar. Aukotis, žinoma, galima ir šiuo metu, bet atsiskyrimas ar kelionė į Jeruzalę negali padėti spręsti nei migrantų krizės, nei klimato kaitos, nei vis dar gajos diskriminacijos. O pjesėje terodomas egoizmas - aš visko atsisakysiu, kad pagyvenčiau sunkiai ir kad mano siela būtų išganyta. Šis egoizmas pridengtas tikėjimu, kuris turi pateisinti pasirinkimą kentėti, o ne dirbti. Toks spektaklis netampa ir vargu ar gali tapti mistine patirtimi. Ieškantiems tikėjimo teks keltis ir eiti. Iš teatro.
