OKT studijos centre vėl stovi stalas. Šį kartą jis ten, kur sėdėdavo ir vis dar karts nuo karto tebesėdi Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“ žiūrovai. Žinoma, stalų būta ir daugiau: pavyzdžiui, prie vieno iš jų čia posėdžiavo Artūro Areimos suburta „Julijaus Cezario“ kompanija. Ir, vis dėlto, nėra jokio reikalo gilintis į kiekvieną čia buvusį stalą, tuomet neišvengtume net ir šioje studijoje vykusių spaudos konferencijų... Tačiau stalas kaip puotos, kaip susiėjimo į krūvą atributas Oskaro Koršunovo „Vestuvėse“, kaip ir jo spektaklyje „Dugne“, atrodo svarbus ir šiuos du kūrinius šiek tiek jungiantis.
„Vestuvės“ pastatytos pagal Bertoldo Brechto vieno veiksmo pjesę „Miesčioniškos vestuvės“ kartu su jaunaisiais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studijas šiais metais baigusiais Koršunovo aktoriais. Su jais jau buvo galima susipažinti šio režisieriaus spektakliuose „Jelizaveta Bam“, „Apvalytieji“, „Eglė žalčių karalienė“, vieno iš jų - paties šių „Vestuvių“ Jaunikio, Karolio Vilko - režisuotoje „Vaikystėje“, o dabar (su keliais iš jų) ir Pauliaus Tamolės „Raudonkepurėje“. Taigi, šiam kursui netrūksta erdvės, kurioje galėtų reikštis, tobulėti ir megzti kontaktą su naujais, veikiausiai jaunais, dar nenusistovėjusiais žiūrovais.
Ne kartą yra tekę girdėti, o ir galvoti, kad Oskarui Koršunovui reikalingas labai geras aktorius. Nieko keista, nes kaip tik jis šio režisieriaus darbuose dažniausiai sukuria antrą planą, dėl kurio viskas ir nušvinta ypatinga, savita šviesa. Juk dėl to, t.y. dėl subtilaus trupės laviravimo tarp vaidmens-aktoriaus-žmogaus, itin ilgam atmintyje įstringa minėtas šio režisieriaus spektaklis „Dugne“ bei po to sekusi „Žuvėdra“. Regis šio, metateatrinio plano labiausiai ir trūksta režisieriaus darbuose su studentais, kuriuose atskirtis tarp žiūrovų ir aktorių, tarp vaidybos ir nevaidybos - pernelyg ryški. Taip, su žiūrovais čia bendraujama, pavyzdžiui, „Eglėje žalčių karalienėje“ net ir labai daug. Tačiau pernelyg atvirai: nekoketuojant, nežaidžiant. Arba priešingai, vaidinama visiškai atsiribojus, lyg publikos šalia ir nebūtų. O to tarpinio, stebuklingo varianto, kuomet jau nebeįmanoma atsekti kas mus stebi - aktorius, veikėjas ar abu - beveik neišvystame ir, deja, šios dingusios intrigos nepakeičia jokia kita, savitą braižą leidžianti išlaikyt paslaptis.
Bet grįžkime prie „Vestuvių“, nuo kurių šios mintys ir prasidėjo. Jų įžanga (pirmosios 15 min.) ganėtinai daug žadanti. Besirenkančius žiūrovus pasitinka išsišiepusi Jaunosios sesuo - Greta Petrovskytė. Ir štai, pagaliau šią aktorę galima pamatyti nebe iš proto einančios kankinės amplua ir įsitikinti, kad jai pavyksta atlikti ir kitokio pobūdžio (šiuo atveju susijaudinusios, vietoje nenustygstančios mergužėlės) vaidmenis. Visi kartu, mat jaudulys užkrečiamas, laukiame atvykstant jaunųjų ir laikome saujose Petrovskytės išdalintus ryžius. O paskui, visiems svečiams ir jauniesiesiems sugužėjus, triukšmingai bei džiaugsmingai juos pasveikinę, liekame negailestingai pamiršti, nors ir toliau - šviesoje, ir tiesiog stebime beįsivažiuojantį, bet vis kartais trūkčiojantį (lyg ne visuomet čia būta režisieriaus) vaidinimą.
Taip, tai fantaziją žadinantis ir tiesiog isteriškai juokingas paveikslėlis. Prieš akis - krūvelė bendros kalbos nerandančių, susijaudinusių ir nuobodžiaujančių nevykėlių, susėdusių už vieno stalo ir bandančių pajausti, suvaidinti, o labiausiai, turbūt, iškentėti šventę. Nejaukias tylos pauzes palaipsniui vis dažniau užgožia žodžiai. Jų čia yra įvairių - prie dramaturgo prisijungė ir patys kūrėjai bei ėmėsi diskutuoti šiandienai artimesnėmis temomis - Ikea baldų centras, Leonardo DiCaprio, Paulo Coelho ar Lietuvos teatras... Dažnai šios, naujosios tekstų dalys, aktorių lūpose skamba gerokai natūraliau. Galbūt todėl, kad vientisam pokalbiui, veiksmui ir, kas svarbiausia, charakteriui, šiek tiek pritrūksta logikos. Kūrėjai, išmetę iš pjesės pavadinimo būdvardį „miesčioniškos“ ir neparinkę jokio kito, bando užgriebti šiek tiek per daug. Yra didelis skirtumas tarp kvailokų miestiečių ir kvailokų kaimiečių. O jei čia susirinko tiesiog labai skirtingas kontingentas, kaži ar galėtų visi kartu taip pat reaguoti į šokių muziką „Šalia kelio karčema“ ir pan.
Šventei besibaigiant, visi daugiau mažiau girti, pikti ir pavargę. Iš tiesų - kaip ir spektaklio „Dugne“ veikėjai. Tik „Vestuvių“ personažai neturi savyje nei tokio gilaus liūdesio ir skepticizmo, nei išminties. Jų veidai nieko neslepia ir nieko nesako. Jų liūdesys liejasi per kraštus ir neužsibūna ilgai viduje, išmintis, jei tik tokios nors kiek esama, irgi. Tai lengvo žanro spektaklis apie įvairaus plauko kvailius. Tuos, kurie tuokiasi ir dauginasi (nors kita eilės tvarka), kurie būna kartu tik tam, kad galėtų terorizuoti viens kitą įvairiais veiksmais ir žodžiais, tuos, dėl kurių nenusisekusio gyvenimo visuomet kas nors, veikiausiai sutuoktinis, bus kaltas. Tai spektaklis apie tuštumą, kurioje, vis dėlto, esama kažkokių vertybių, kurioje dar yra dėl ko verkti, muštis ir keiktis. Ir, laimei, viskas taip sutirštinta, kad mūsų, jokiais būdais, neliečia, na, nebent tik kaimynus. Ir iš tiesų viskas būtų (o kartais net ir yra) kiek plokščia, bet gerai, įdomu ir juokinga, jei tik atrodytų užbaigta, surežisuota ir kiek tiksliau, subtiliau suvaidinta. Dabar „Vestuvės“, nors ir gana smagios, regis, taip ir nepakyla iki OKT repertuaro lygio, kuriame atsidūrė ir pasilieka labiau studentų diplominiu darbu, nuo kurio viskas ir prasidėjo.
