Šiųmetės „Sirenos“ pristatė ne tik, kaip įprasta, lietuvių bei užsienio kūrėjų spektaklių programas bei jau šeštą jaunųjų teatro kritikų konferenciją - festivalį papildė ir Goethe´s instituto organizuojamo projekto „Europoly“ spektakliai.
Pati programa skirta dabartinės Europos pokyčių apmąstymui kinu ir teatru. Penki spektakliai pristatyti šių metų vasarį Miunchene surengtame „Europoly“ festivalyje. „Sirenose“ galėjome pamatyti keturis: lietuvių „Geros dienos“, graikų „Švarus miestą“, vokiečių „Nutekinimo pamokas“ ir portugalų „Pirmadienį: atsargiai iš dešinės“.
Pirmasis parodytas darbas - lietuvių Rugilės Barzdžiukaitės (režisierė), Linos Lapelytės (kompozitorė ir muzikos vadovė) bei Vaivos Grainytės (libreto autorė) opera „Geros dienos“. Ją jau prieš kelerius metus buvo galima pamatyti „Sirenose“ ar kituose renginiuose, Lietuvoje opera įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, ji taip pat sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų visame pasaulyje. „Geros dienos“ stiprybė - dešimt moterų, nesiliaujančio skanuojamų kodų pypsėjimo fone, taikliais, šmaikščiais tekstais apdainuojančių dešimt skirtingų gyvenimų. Visi jie kiek nesėkmingi, tačiau visos jos savaip žavios.
„Geros dienos“ sujungia darbo kasoje monotoniją dirbtinėje šviesoje, jaudinančius ir juokingus tekstus bei taip atkreipia dėmesį į nemenką problemų spektrą - nuo vartojimo kultūros iki vis dar egzistuojančių moterų darbo bei išsilavinimo problemų. Tai ypač aktualiai skamba Lietuvos teatro kontekste, kur pagrindinių teatrų pagrindinėse scenose vis dar dominuoja režisieriai vyrai, o mažesniais projektais užsiimančios moterys kartais lieka publikos ir kritikos nepastebėtos. Panašiai prasidėjo ir šio spektaklio gyvenimas: Lietuvoje jis įvertintas tik po to, kai buvo pripažintas užsienyje.
Tačiau užsienis ne visada gali išgelbėti. Ir tai labai įtikinamai parodė graikai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris spektaklyje „Švarus miestas“. Jiedu ne tik režisavo spektaklį, bet ir atliko tyrimą bei sukūrė tekstus, paremtus tikrų žmonių tikrais pasakojimais. Spektaklio kūrime dalyvavusios moterys (pačios jame ir vaidina) yra imigrantės. Visos Graikijoje atsidūrė skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau visos jos valo atėniečių namus ar darbovietes. Neprofesionalios aktorės scenoje pasakojančios savo istorijas galėjo būti tikrai įspūdingos, juo labiau, kad spektaklio autoriai gudriai sužaidė sutapimu - moterys, kurios miestą valo, 2014 m. į Graikijos parlamentą patekusių kraštutinių dešiniųjų noru turėtų būti pačios iš jo išvalytos.
„Švarus miestas“ pateikia aiškų, asmeniškais tekstais, nedaugžodžiaujant aprašytą pranešimą. Išgyvendamos asmenines krizes, į Graikiją emigravusios moterys krizę išgyvenančioje šalyje jaučiasi nesaugiai. Ypač žinodamos, kad taupoma bus jų sąskaita, o dalis šalies problemų nepelnytai bus suversta imigrantams, dažnai net negalintiems pasiskųsti policijai, kai juos išnaudoja ar jų vaikui prispaudžia koją autobuse.
Tačiau režisieriams nusprendus neprofesionalioms aktorėms skirti atlikti profesionalių aktorių užduotis, spektaklis prarado nemenką dalį stiprybės ir įdomumo. Tarsi bijodami, kad šios moterys pačios savaime pasirodys neįdomios, liepė joms, atribotoms nuo žiūrovų ketvirtąja siena, scenoje užsiimti tvarkymo darbais. Ir jos tai darė labai sąžiningai, nors tuo metu būtų galėjusios viena kitą palaikydamos tiesiog drąsiai dalintis savo pasakojimais ir dainomis.
Priešinga situacija susiklostė vokiečių kolektyvo „machina eX“ spektaklyje-žaidime „Nutekinimo pamokos“. Čia beveik nepriekaištingas atlikimas prašyte prašėsi būti suporuotas su daugiau turinio. „Nutekinimo pamokose“ žiūrovai-žaidėjai atsiduria situacijoje, kur kaip kompiuteriniame žaidime turi priimti sprendimus, atlikti užduotis ir taip padėti vystytis veiksmui. Vienu metu tokiame spektaklyje-žaidime dalyvauti gali vos 10 žmonių, tad žaisti gali visi, o įsijautus į žaidimą visi dešimt gali ir nepastebėti, kad spektaklyje keliami iš tiesų svarbūs klausimai apie tiesą, demokratiją ir pasiryžimą nepaklusti valstybei arba korporacijoms, jei jos vykdo nelegalią veiklą.
„Nutekinimo pamokose“ pasakojama istorija apie 2021 m. artėjantį referendumą dėl Vokietijos išstojimo iš Europos Sąjungos („Dexit“, primenantį visai neseniai vykusį realų „Brexit“). Pora jaunų žmonių gauna informaciją apie galimą sukčiavimą skaičiuojant balsus, o žiūrovams-dalyviams tenka padėti gauti įrodymus ir apsispręsti, ar juos paviešinti. Problema kyla, nes sukčiauti ketinama likimo ES naudai, o personažai, su kuriais žiūrovai yra nuo pat spektaklio pradžios, taip pat nori, kad Vokietija liktų ES narė. Tad pabaigoje žiūrovams-dalyviams galima rinktis: informaciją paviešinti ar sunaikinti. Dauguma, kaip sakė patys kūrėjai, renkasi tiesą, net ir žinodami, kas nutiko po „Brexit“ balsavimo.
Ketvirtasis „Sirenose“ parodytas „Europoly“ programos spektaklis „Pirmadienis: atsargiai iš dešinės“ išsiskiria tuo, kad jame nebuvo nei ypatingai tikslaus atlikimo, nei stiprių, jaudinančių tekstų, o ir dabartinės Europos gyvenimas apmąstytas ne taip tiesiogiai. Apskritai, šio spektaklio įtraukimas į programą pasirodė atsitiktinis - jis tarsi visai neturėjo čia būti, o toks, koks yra dabar, gal neturėjo būti apskritai.
Spektaklio metu idėjos autorė ir režisierė Cláudia Dias ir Tailando Muay-Thai bokso meistras Jaime Neves demonstruoja dvylikos raundų pamoką-dvikovą. Pirmieji raundai yra mokinės ir mokytojo susitikimas, pamažu peraugantis į jų tarpusavio santykio tyrimą. Tačiau tai, kas judesiu išreikšta ganėtinai aiškiai ir galėtų veikti kaip judesio spektaklis, buvo papildyta daugybe nereikalingų ir net, sakyčiau, banalių klausimų apie tiesą, politiką, meilę ir boksą, kiekvieno raundo metu skaitomų šalia scenos pakylos-ringo įsitaisiusio sekundanto.
Taip žiūrovai galėjo patys pasijusti tarsi bokso mače, kuriame daug stipresnis priešininkas mus talžo netikėtais smūgiais. Tik šiuo atveju pasekmė ne nokautas, o abejingumas: išgirdus tiek daug klausimų ir gavus vos kelias minutes apmąstymui, labai lengva prarasti bet kokį susidomėjimą. Juo labiau, kad panašių, tik daug geresnių, klausimų atsakymus dauguma mūsų jau ir taip esame radę ne viename spektaklyje, filme ar knygoje.
Peržiūrėjus šiuos keturis darbus, apmąstančius dabartinę Europą, peršasi mintis, kad čia, senajame žemyne, taip išvešėjo baimė ir nusivylimas, jog nebėra vietos meilei. Mes nemylime ne tiek paties žemyno, kiek vieni kitų, su savais sunkumais, trūkumais ir pasirinkimais. Nenorime ne tik padėti, bet dažnai net ir išgirsti, kad problema yra. Juo labiau, jei problema esame mes patys.
Apie tai, nors ir nepriklausė šiai programai, pasakojo taip pat „Sirenose“ rodytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“, apie tai tylėjo jo žiūrovai, Jaceko Poniedziałeko Justin klausiami „Ar kas nors šiame mieste yra laimingas? Ar žmonės šiame mieste geba mylėti?“, apie tai šaukia ir dabartinė Europos krizė. Ne tiek pabėgėlių, kiek (eilinė) žmogiškumo krizė.
