Pradžioje buvo lova. Ir pabaigoje

Vaidas Jauniškis 2016-10-16 menufaktura.lt

aA

„Sirenų“ festivalis. „Karališko dydžio“

„Sirenų“ festivalis tarsi siūlo negriežtą tradiciją baigti savo festivalio laidas muzika - tai gali būti „The Tiger Lillies“ teatralizuotas koncertas, belgų LOD muzikinio teatro džiazas ar šįmet - Christopho Marthalerio „Karališko dydžio“. O kadangi tokia beveik tradicija, tai ir nereikia vakarui kelti aukštų teatrinių kartelių. Marthaleris tokius dainų (ar dainavimo?) vakarus rengia kone nuo 1988 metų, kada ėmėsi vadovauti Bazelio teatrui ir kiek supurtė ramią Šveicarijos publiką pasiūlydamas dainas atlikti ne prie fortepijono nuo koncertų salės pakylos, o kiek smagiau jas inscenizuodamas.

Nepernelyg. Taip, pradžioje buvo idėja apie lovą, pasakojo „Karališko dydžio“ atlikėjai, ir to visai pakanka smagiai praleisti kokią valandą stebint minimalų veiksmą aplink minimalias, bet skoningas dekoracijas - spintą su keturiomis durimis, kurios logiškai ir ne visai tampa įėjimais ir išėjimais iš scenos. Beveik commedia dell'arte, kur slapti „kambariukai“ buvo reikalingi pasikeisti rūbus ar slėptis nuo vieno pono tarnaujant pas abu, tačiau Marthaleris pernelyg subtilus, kad imtųsi tiesmuko liaudiško humoro. Čia absurdo scenelių netrūksta, šią liniją ypač nuosekliai vynioja atkakliai pro viešbučio kambarį bešliurinanti „uošvė“ (kaip taikliai ją nusakė Julijus Lozoraitis), iš gremėzdiškos „tašės“ (nes ne rankinuko) ilga lazdele meškeriojanti spagečius ar cituojanti aliteraciškus dainų tekstus. Bet esmė - lova, iš kurios atsikelia vieni, jon gula kiti, miega treti, visada dainuodami. Ir miegas tampa ta didžiąja metafora, atvirkščia hamletiškajam „Numirt - užmigt (...) Užmigti? Gal ir sapnuoti?“: būtent miegas kaip gyvenimo esmė.

Šio dainų vakaro principas yra liaudiškas - tai pasaulio tvarkos apvertimas, tik karnavalizacija taikoma ne visuomeninei situacijai, o muzikai. Pati daina tampa karnavalo objektu, o tiksliau - mūsų tradicijos ir standartai, nuo XIX amžiaus suformuoti dainų atlikimui. Aukštas operos menas čia gretinamas su vokiškų popmuzikos šlagerių (kone iš Vokietijos Demokratinės „Frydrichstatpalast“ salės) intonacijomis ir judesiais, šubertiškas gaidas pakeičia švedų eurovizinė stilistika, arija traukiama iš po lovos, šventas germanų tautų tradicijai dainavimas atmiešiamas valgymu, buitimi. Puiku, kad žiūrovų teismui buvo atiduoti ir dainų tekstai, kurie nėra bereikšmis priedas gaidoms, o jų poetika - arba idiotizmai - kuria dar vieną įtampos ar absurdo šaltinį (sugulusi pora savo erotinius ketinimus tik dainomis ir reiškia, ir tai skamba nuostabiai - „Langą į savo krūtis atverk...“). Principas buvo deklaruotas nuo pirmos sekundės, kai pranešėjas bent penkiomis kalbomis (nuo švedų iki japonų) paskatino žiūrovus įsijungti telefonus ir traškinti saldainių popierėlius bei kosėti. Pigu, bet tai šio vakaro koncepcija.

Festivalyje rodytas Saros Derendinger filmas „Šeimos susitikimas - Marthalerio teatras „Grand Hotel“ viešbutyje“ (2009) buvo deramas įvadas į po ketverto metų gimusį spektaklį. Filme rodoma, kaip vadinamoji daugmaž nuolatinių atlikėjų „Marthalerio šeimyna“ kuria dainų vakarą „Grand Hotel“, švenčiančiame šimto metų jubiliejų. Ir jau ten minimas miego motyvas, kurį nesunku būtų nuvesti iki miegančios sąmonės ar nuo pasaulio atsiskyrusios „Užburto kalno“ sanatorijos, bet tai ne Marthalerio vakarų kelias, nors neabejotinai visos šios prasmės pildosi tiek, kiek jos savaime yra užkoduotos Šveicarijos peizaže. Kur kas arčiau yra tiesiog rami jauki aplinka, niekur neskubantys nei viešbučio, nei dainų renovuotojai, ir kai susirenka svečiai, jie puikius valgius užsigeria dainomis ir Marthalerio smagiais absurdėliais. Tai visiškai ne socialiai angažuoti spektakliai, o tik smagus laiko praleidimas, todėl ir „Karališko dydžio“ scenose atidarius spintos duris atsklinda daina, o ne VDR himnas, pasigirsdavęs atvėrus neveikiančio fabriko krosnies dureles, už kurių lydėsi ir ideologija, ir visas Varšuvos paktas (spektaklis „Galabyk europietį!“, 1993). Čia net nesvarbu, kas yra kas, tiesiog - ketvertas žmonių be jokių boso-pavaldinio santykių, socialinių ar kitokių ryšių, tokių aiškių ir aštrių Marthalerio choro individų susidūrimuose („Vaisinė muselė“, 2005, „Ryzenbucbachas. Amžinoji kolonija“, 2009 ir kt.). Nors režisierius prisirišęs prie aštuntojo dešimtmečio dizaino ir kostiumų, tai greičiau rodo ne stilių, o tiesiog ramų pastovumą, kurį reprezentuoja ši amžina klasika. „Karališko dydžio“ Marthaleris pokštauja nespręsdamas jokių problemų, viskas tiesiog sotu jauku ir net pavydu - anei tau pabėgėlių, anei Europos ar kitokios krizės, tiesiog - mes žiūrime pro langą į „Grand Hotel“ viešbučio kambarį. Todėl tarpais imi paklusti spektaklio sugestijai ir šiek tiek gali nusnūsti - arba, priešingai, imi reikalauti iš meno kūrinio to, ko jo kūrėjas šįkart net nesapnavo...

Bet tai mano biografijos problema, nes aš užaugau kitose lygumose su pereinančiu vis kitoms valdžioms Gedimino kalneliu, ir mano lango negaubė nei tingūs tarpeklių ūkai, nei pro jį matėsi amžinai ramūs Zils Marijos debesys.

recenzijos
  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.