„Sirenų“ festivalis. „Varšuvos kabaretas“
Lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio kuriamame teatre yra du skirtingi potyriai: pirmas kartas ir kiti kartai. Šių metų „Sirenų“ festivalis didžiajai daliai savo publikos suteikė būtent tą pirmąjį, ekstazės ir naujų potyrių kupiną, grąžinantį tikėjimą geru ir gėriu, kartą.
Paskutinį sykį Lietuvoje lenkų režisierius viešėjo prieš trylika metų, pirmajame Sirenų festivalyje, su spektakliu „Apvalytieji“. Nuo to laiko mūsų bendruomenė pasipildė nemažu skaičiumi jaunų, gaivaus teatro trokštančių žiūrovų. Ir jie visi, kartu su vyresne ir (galbūt) daugiau patyrusia publika spalio 11 d. vėlų vakarą stovėdami plojo „Varšuvos kabareto“ kūrybinei komandai.
Nors keli kolegos (tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Lenkijos) jau anksčiau buvo pradėję burbėti, jog tai - ne pats geriausias Warlikowskio darbas, o aš pati galiu pripažinti, jog „Varšuvos kabaretas“ manęs taip neužhipnotizavo, kaip jo senesni darbai, matyti Lenkijoje („Koniec“, „Krum“, „(A)pollonia“, „Angelai Amerikoje“)... Vis dėlto po „Sirenų“ festivalyje parodyto „Kabareto“ negalėjau atsidžiaugti atmosfera salėje.
Dažnai, būnant kritiku ir savo malonumui keliaujant stebėti spektaklių į kitas šalis, grįžęs į Lietuvą pasijunti mažų mažiausiai vienišas, lyg bandantis kitiems įteigti pasakojimą apie „naująją žemę“ ar „kitus pasaulius“. Todėl būti tarp pilnos salės nuoširdžiai teatru susižavėjusių žmonių šį kartą buvo ypatingai malonu. Lyg pagaliau kažkas tau būtų patvirtinęs, jog ne tau vienam atrodo, kad publika yra ne tik išsiilgusi, pasiruošusi, bet tiesiog ištroškusi geros kokybės, aktualaus, mezgančio tikrą ir gyvą dialogą teatro, o be to, moka jį tokį atpažinti ir vertinti.
Po to, kai pirmus kartus teko susidurti su Warlikowskio teatru, supratau, jog būtų iš tiesų sunku apie jį rašyti. Galbūt trūktų žodyno, žinių ar tiesiog drąsos. Tai, ką tikrai žinau šiandien yra faktas, jog reta kuri teatro klišė liptų prie jo spektaklių apibūdinimo. Taip ir „Varšuvos kabaretas“, - čia niekas nėra „perkeliamas“ ar „grąžinamas“ į skirtingus laikmečius, greičiau kartu su visa „Nowy Teatr“ kūrybine komanda lyg sapnuoja narkotinės atmosferos lydimas situacijas ir vietas, kuriose ne vaidina, o, tikriausiai, bujoja Warlikowskio aktoriai.
Małgorzatos Szczęśniak scenografija, kaip jau įprasta, siūlo keliomis sienomis įrėmintą didžiulę veiksmo aikštelę su pora izoliuotų, tačiau perregimų erdvių. Tik šį kartą visa erdvė primena baltomis plytelėmis išklotą tualetą, o gal didžiulį persirengimo kambarį šalia bendro dušo. Tviskanti baltų sienų švara, kaip ir visuose viešuosiuose tualetuose, bando nusiplauti nuo juose drebiamo purvo, apsimesti esanti sterili ir neliečiama. Tačiau nieko švaraus čia nėra, nors tai nereiškia, jog nėra ir nieko gero... Dailininkės kostiumai - taip pat būdingai elegantiški (iš pradžių), tačiau visuomet turintys potencialo parodyti po jais slepiamą kičą, beskonybę, purvą, arba atvirkščiai - iš nuvalkioto tipažo įvaizdžio virsti patrauklia individualybe ar nuodėme.
Pirmosios spektaklio dalies ašimi tampa kabareto žvaigždės Sally Bowles istorija, visiems geriausiai atpažįstama ne iš dramos „I Am a Camera“ (aut. J. Von Druten, 1951) ar novelių rinkinio „Berlyno istorijos“ (Ch. Isherwood, 1945), bet miuziklo „Kabaretas“ ir jo 1972 m. kino versijos su Liza Minnelli. Antroji dalis siužetą perima iš 2006 m. filmo „Shortbus“ (rež. J. C. Mitchell, taip pat sukūręs dėmesio vertą miuziklą „Hedwig and The Angry Inch“), kuriame pagrindinis pasakojimas priklauso orgazmo pasiekti negalinčiai seksologei.
Jau senokai su teatrui parašytomis pjesėmis nebedirbantis, o originalius scenarijus, dramaturgiją kartu su Piotru Gruszczyńskiu spektakliams kuriantis Warlikowskis prisipažįsta, jog jo seniai nėra įkvėpęs teatrui sukurtas tekstas, o žinias jis linkęs kaupti iš susitikimų su įdomiais, gyvais, realiais žmonėmis bei kino. Nepakeičiamas šioje kombinacijoje yra ir kompozitorius Paweł Mykietyn, kuriantis ir konstruojantis lenko spektakliuose labai svarbų muzikinį takelį.
Manau, jog kabaretas, kaip sceninės išraiškos ir pasaulio atvaizdo forma, - be galo artima Warlikowskiui. Jo spektakliuose muzika niekuomet neiliustruoja, o papildo ir praplečia scenoje vystomus siužetus bei tampa itin svarbi atmosferos kūrime. Šį kartą muzika ir yra atmosfera, net kai prityla. Kabaretas, kaip netylančio dūzgesio ir užmaršties, „pasimetimo“ ir pasileidimo vieta, kurioje nebėra nuoseklumo, o įvykiai ir vaizdai keičiasi ne tik kaleidoskopo greičiu, bet ir logika, tampa idealia vieta Warlikowskio pasaulio mozaikai skleistis. Nei pirmosios dalies Veimaro Vokietija (Berlynas), nei antrosios Niujorkas ir jų kabaretai neatvaizduoja laikmečių ar jų įvykių, o labai sąmoningai, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atgimsta iš naujo mūsų laike, tapdami mūsų realybės komentarais. Kam - Varšuvos, o kam - gal ir Vilniaus.
Būtent tuo Warlikowskio teatras ir yra paveikus. Pasirinkdamas sau aktualias temas ir kūrinius, jis juos ne tiesiog perkelia į sceną, kalbėdamas apie „amžinąsias vertybes“, o labai taikliai juos perkuria taip, jog mes matome save ne jokia perkeltine, sudvasinta, bet tiesiogine ir itin kūniška šio žodžio prasme. Kaip ir aktorės Magdalenos Popławskos veikėja iš pirmosios spektaklio dalies žydaitės antrojoje virtusi intymumo nebejaučiančia dominatrix, garsiai galime paklausti: „Manai, egzistuoja paraleliniai pasauliai? <...> Tai gali būti, kad kažkur ten dabar kepu blynus? Arba leidžiu laiką vandens parke? <...> O čia - labiausiai apgailėtina mūsų versija. <..> Bet yra ir kitos versijos, kurioms gyvenime viskas einasi kaip per sviestą. <...> Smagu, jei kur nors ten jaučiuosi gerai.“.
Nemanau, jog Warlikowskis tikrai tikėtų paraleliniame pasaulyje įmanoma laime. Jei sektume jo kūrybą, jis greičiau būtų arčiau žiauresnės tiesios, kurioje (jei teigtume, jog alternatyvūs pasauliai yra) visus vieno žmogaus variantus pasiveja tas pats likimas. Ir apskritai: žmonės nesikeičia, keičiasi juos išdėliojančios aplinkybės (čia staiga prisimenu Y.Ross „Mūsų klasę“). Bet kol kas net nereikia alternatyvų, kai turime tokią spalvingą mūsų žemę ir joje vis atsikartojančius krizinius laikus, į kuriuos žmogus teranda vienintelį atsaką - atsisukimą į savąją instinktų valdomą prigimtį, kūną ir seksualumą. O kurgi dar, jei ne kabarete šios savybės yra vertinamos aukščiausiai?
Kritinės situacijos ir nuotaikos suartina ir paralelėse sustato ne tik Antrojo pasaulinio karo Berlyną ir Niujorką po rugsėjo 11-osios, bet ir tarp jų atsirandančią šiandieną. Vėlgi - vieniems ji gali būti Varšuvoje, o kitiems - gal ir Vilniuje. Pasaulyje. Jei mes nebūtume taip arti dar vienos krizės, vargu, ar galėtume taip susitapatinti su scenoje veikiančiaisiais. Ar krizė turi pavadinimą? Nežinia. Šiandien galime rinktis vieną iš daugelio, arba, kaip siūlo režisierius, galime pradėti nuo kitos pusės ir ją atrasti žmonių sutrikime. Bet čia jau kiek nutolau.
Kaip ir visa Warlikowskio kūryba, šis spektaklis gausus (inter)tekstų. Atskira eilute čia galima išrašyti visas muzikines temas ir alegorijas, praskambančias dialoguose bei monologuose apie muziką. Wagneris, Bachas ir Radiohead stoja šalia, skirtingoms kartoms atstodami ne tik estetinius, emocinius, bet ir politinius, istorinius įvaizdžius. Jei vieni jų - artimesni ketvirtojo dešimtmečio neva saloniniams pokalbiams žydų tema, kiti gi įkvepia šiuolaikinį performansą, žymintį dvynių griūtį, savo ruožtu iššaukiantį nevaržomos šėlsmo ekstazės protrūkį, pažymėta bene kiekvienos kartos šūkiu: „Mes nesame tik blogas sapnas, prisisapnavęs tikrajam pasauliui. Mes ir esame tikrasis pasaulis. Ir šlovė mums už tai!“. Filme „Shortbus“ nuskamba mintis, jog po rugsėjo 11-osios į Niujorką pradėjo keltis dar daugiau jaunimo, nes šis įvykis buvo realiausia, kas įvyko jų gyvenime. Taip realu, kad įkvepia, kad traumuoja, kad...? Nesvarbu, nes tai iššaukia realumo poreikį, o jis, vėlgi, - labai kūniškas.
Toks yra ir „Varšuvos kabaretas“, pripildytas kūnų, lyties, seksualumo, traukos ir atstūmimo, meilės, abejingumo, troškimų, nihilizmo ir atgimimo arba klonų. Taip, ne veltui tą patį spektaklio dienos rytą važiuodama taksi po ilgų metų pertraukos vėl per radiją išgirdau diskusijas apie klonavimą - juk vakare sužinosiu, kad „Kid-A“ Thomas Yorke'as pavadino pirmąjį (tariamai) klonuotą žmogų ir albumą, kuris Małgorzatos Hajewskos-Krzysztofik performerei skamba taip, kaip skambėjo rugsėjo 11-osios patyrimo istorija... Ir tos pačios aktorės lūpos ištars: „Gyvenimas yra nuotykis, kurį kuriamės patys. Jame susikerta likimas ir serija laimingų bei nelaimingų atsitiktinumų.“ Visagalis Atsitiktinumas...
Būtent tokia keliasluoksnė žiūrovo, režisieriaus ir gaivališkų aktorių scenoje kuriama prasmių ir ryšių eiga dėlioja Warlikowskio spektaklių pasaulio matricą. Ir kiekvienam finale ji skambės kiek skirtingai. Ir dažnai, keliaujant iki to finalo, mes tikrai paklysime ir vėl atrasime bendrą kalbą. Ir tai yra normalu. Nes galų gale visi sėdėsime ir žiūrėsime į nepakartojamo Jaceko Poniedziałeko Justin Vivian Bond, besiklausančią antisemitiškojo (?) Bacho, kurį pianinu atlieka jaunas lenkų berniukas. Ir visa tai yra viename pasaulyje, gyvenime, kuris, žinoma, yra kabaretas.
