Jonathano Larsono miuziklo „Rent“ premjera Lietuvoje
Rugsėjo pradžioje Vilniuje ir Kaune, nacionalinių teatrų scenose įvyko jau penktojo Jaunimo miuziklo teatro spektaklio premjera. Šį kartą teatro ambicijos išaugo, ir Lietuvos publikai kartu su tarptautine kūrybine komanda buvo pristatytas populiarus Brodvėjaus miuziklas - Jonathano Larsono „Nuoma“. Tiesa, Jaunimo miuziklo teatro spektaklis pavadintas „Rent“, neverčiant pavadinimo į lietuvių kalbą ir taip, matyt, išsaugant antrąją žodžio reikšmę.
Pulitzerio premija, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai, pastatymai 48 šalyse ir vieta populiariausių visų laikų miuziklų dešimtuke. Apie tokią ar panašią šlovę svajojo niujorkietis kompozitorius ir libreto autorius Larsonas rašydamas ir ne vienerius metus tobulindamas (ir trumpindamas!) miuziklą „Rent“. Tačiau jos nesulaukė. Staiga mirė miuziklo generalinės repeticijos vakarą, sulaukęs vos 35-erių. Ar tai prisidėjo prie kūrinio sėkmės? Greičiausiai taip. Juk miuziklas apie tokius pat skurstančius ir apie šlovę svajojančius kūrėjus, koks buvo ir pats Larsonas, tad jo likimas tapo neatsiejama kūrinio istorijos dalimi.
„Rent“ - tai šiuolaikinė Giacomo Puccini operos „Bohema“ versija, pasak amerikiečių aktoriaus Nathano Lane'o, „papildyta tuo, ką, kaip mums žinoma, Puccinis dievino: seksu, narkotikais ir transvestitais“. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje vykstanti „Rent“ istorija sukonstruota, remiantis pagrindiniais „Bohemos“ veikėjais ir operos pradžios bei pabaigos siužeto schema. Veiksmas prasideda tą patį Kūčių vakarą, tik Paryžiaus Lotynų kvartalas čia - Abėcėlės miestas Niujorke, poetas Rudolfas virtęs rokeriu Rogeriu, dailininkas Marčelas - videomenininku Marku, filosofas Kolenas - kompiuterinio amžiaus filosofijos atstovu Tomu Collinsu, Miuzetė - performanso menininke Maureen. Na, o trapioji Mimi išlieka nepakeitusi vardo, tik užsiėmimą - ji šoka „S&M“ tipo klube. Tiesa, XIX a. „populiarią“ džiovą čia pakeičia nemažiau dramatiškas ir mirtinas ŽIV virusas ir AIDS. Verta pastebėti, kad Lietuvoje šį sezoną „Rent“ ir „Bohemos“ premjeros sekė viena kitą: vos mėnesiu anksčiau nei miuziklo premjera Vilniuje, Klaipėdoje įvyko atnaujintos, Dalios Ibelhauptaitės režisuotos operos „Bohema“ premjera.
1996-siais kone per naktį išgarsėjusiame miuzikle Larsonas pavaizdavo sau pažįstamą pasaulį: sunkiai besiverčiančius marginalius Niujorko menininkus, kurie gyvena tūkstantmečio pabaigos Amerikoje. AIDS čia atrodo įprastas kaip peršalimas, bet dėl to tik dar labiau grėsmingas. „Rent“ tiesiog persunktas mirties ir tirpstančio laiko nuojautos. Gal todėl čia vaizduojami veikėjai nuolat rizikuoja, visko imasi aistringai (net ir vakarienės) ir, nepaisydami nepriteklių ar tiksliau skurdo, stengiasi švęsti gyvenimą (net jei namo gali tekti įsilaužti). Kitaip tariant, pasakojimo apie meilę ir mirtį (Niujorke) kredo nesunku įvardyti: carpe diem.
Miuziklas ir ypač jo libretas kupinas devintojo-dešimtojo dešimtmečių simbolių, socialinių aktualijų, nuorodų į kultūrinius fenomenus ir populiarius kūrėjus, ten pilna atpažįstamų detalių. Gal todėl šiandien scenoje „Rent“ turi istorinio-kostiuminio kūrinio prieskonį.
Lietuviškajai versijai Jaunimo miuziklo teatrui pavyko suburti gana įvairiapusę kūrybinę grupę: pro dekoracijas kartkartėmis prasišviečianti muzikinė grupė (Vytis Smolskas, Kostas Balčiūnas, Tomas Dičiūnas, Tadas Žukauskas, Vytis Vainilaitis), dvi pagrindinių vaidmenų atlikėjų sudėtys (su keliomis popscenos žvaigždėmis), choras ir tarptautinė kūrybinė grupė: režisierius Georgas Malvius, muzikos vadovas Derekas Barnes, choreografė Adrianne Abjorn, scenografė ir kostiumų dailininkė Ellen Cairns, šviesų dailininkas Palle Palme, garso režisierius Olli Nousiainenas.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Cairns funkcionaliomis metalinėmis konstrukcijomis sukūrė poindustrinio didmiesčio rajono atmosferą. Čia apgyvendinta margaspalvių personažų galerija. Tarp jų nesunku išskirti Jeronimo Miliaus Rogerį ir Dominyko Vaitiekūno Angel. Vaitiekūnas scenoje trykšta energija, kurdamas kompanijos sielą transeksualą Angel, meiliai globojantį Justino Lapatinsko Collinsą. Įsimena ne tik įspūdingas jo šokis, atliekant „Today 4 U“, bet ir smulkūs žavūs elementai, iš kurių aktorius atidžiai konstruoja personažą. Miliaus Rogeris - tragiškas romantiškas herojus, jis nusivylęs pasauliu, moterimis ir bijo vis artėjančios mirties. Ankstesnė abiejų atlikėjų sceninė patirtis akivaizdi ir išskiria juos iš kitų.
Martyno Vaidoto Benny kietas ir nepaslankus, šitaip kuriamas kontrastas įvairiaspalvei maištautojų grupei, kiek karikatūriškai pabrėžiant socialinių sluoksnių skirtumus. Justino Stanislovaičio Markas puikiai atitinka antrajame veiksme Rogerio jam metamus kaltinimus, kad esąs įsijautęs į stebėtojo vaidmenį, tačiau taip Markas tampa iš tiesų neutraliu pasakotoju. Teatro scenoje debiutavusiai sodriojo balso savininkei Girmantei Vaitkutei netrūksta charizmos, tačiau dar nepakanka sceninės organikos. Tiesa, priekaištus derėtų išsakyti ir režisieriui, kuris Vaitkutės Maureen ir Indrės Launikonytės Joanne bei Miliaus Rogerio ir Gabrielės Bielskytės Mimi duetus neretai palieka savieigai: atlikėjai neretai paliekami dainuoti vienas kitam, o ne bendrauti. Dialogą dainininkams tenka konstruoti tik dainomis ar jų tekstais, o santykiai tarp personažų nevystomi.
Bene blankiausias lietuviškojo „Rent“ personažas - Justino Lapatinsko Collinsas. Nepavyko suprasti nė vienos jo dainuojamo teksto eilutės. Sunku daryti kokias nors išvadas apie jo kuriamą personažą, nebent tiek, kad jis labai stengiasi būti „fainu biču“ ir tuo išsiskiria maištaujančių vėjavaikių kompanijoje.
Būtent maištautojais, marginalais, o ne menininkais ar kūrėjais norisi įvardyti lietuviškojo „Rent“ veikėjus. Pasipriešinimas normoms ir naujų teigimas čia svarbesnis ir išreikštas nepalyginamai aiškiau, nei kiekvieno iš jų kūrybinės ambicijos. Be to, režisierius Malvius savo interpretacijoje pasirinko kitokį miuziklo finalą: Mimi, lydima kiek anksčiau su pasauliu atsisveikinusio Angel, miršta - kitaip, nei Brodvėjaus ar Holivudo versijose, kur Mimi netikėtai (ir tiesą sakant, nelabai įtikimai) atsigauna. Taigi, Mimi mirtimi pabaigiamas miuziklas nors ir nutrūksta kiek netikėtai, tačiau, atsisakius džiaugsmingų finalinių chorų, įgauna ne tik patetikos bet ir rimtumo.
Kaip ir dera miuzikluose, choras ne tik dainuoja, bet ir juda, ir (mūsų scenose tai vis dar reta) daro tai tiksliai. Tai spektaklio choreografės iš Švedijos Adrianne Abjorn nuopelnas. Šiame spektaklyje nėra nei sudėtingų kombinacijų, nei įspūdingų šuolių, bet jis tikrai išsiskiria iš visų iki šiol Lietuvoje matytų miuziklų tuo, kad chorui patikėtos judesių kombinacijos įkandamos jų atlikėjams, todėl beveik neprireikia atskiros šokėjų grupės. Ir būtent todėl didžioji dalis masinių scenų žavios, dinamiškos, ne tik sujungia, bet ir pagyvina lyrinių duetų kupiną pagrindinį veiksmą. Tiesa, ir chore galima išskirti miniatiūrinius, bet savo tikslumu žavius epizodinius vaidmenis, tokius kaip Lauryno Sventicko benamis, ar Artūro Dubakos AIDS paramos grupės narys.
Tenka pripažinti, kad titrai lietuvių kalba, deja, buvo būtini. Ir ne dėl kalbos barjero, o todėl kad, mėginant suprasti angliškai dainuojamą tekstą, tikrai reikėjo pagalbos (Milius šiuos aspektu - maloni išimtis). Galbūt tai patirties stokos ir premjerinio jaudulio pasekmė, tačiau vis dėlto, jei pasirenkama kūrinį atlikti originalo kalba, norėtųsi jį suprasti ir be papildomų techninių priemonių.
„Rent“ miuziklas ne tik apie meilę, bet ir apie toleranciją ar, tiksliau, kitoniškumą kaip normą. Ir ši norma čia tokia ryški, priimtina, kad tampa net nebepastebima. Neapsimesiu, kad galiu įsivaizduoti, kaip šios temos skambėjo 1996-ųjų Niujorke, bet prabėgus porai dešimtmečių Vilniuje jos pagaliau skamba natūraliai, o pats spektaklis atrodo ne mažiau istorinis, nei „Bohema“.
