Rugpjūtį pradedame ilgėtis teatro ne tik intelektualiniu ar emociniu, bet gal net ir fiziologiniu lygmeniu. Jei taip galima būtų apibrėžti rudeniop sukylantį norą pasislėpti dulkėtoje prieblandoje, savo teatrinės genties apsuptyje, susigrąžinant, kaip ir kasmet, tą trapų saugumo, bendrystės ir totalaus teatro, pranokstančio realybę, pojūtį. Gal todėl jau antrus metus išgirdusi, ko gero, vienos stipriausių Lietuvoje jaunos teatro prodiuserės Sandros Latanauskos kvietimą atvažiuoti į Juozo Miltinio teatro projekto peržiūras, sureaguoju tarsi koks profesoriaus Pavlovo šuo - tikro teatrinio nuotykio instinktas prabunda dar nepasiekus Panevėžio. Nuolat ugdomas teatrinis instinktas juk paprastai niekada neapgauna.
Jau įpratome iš įvairių Lietuvoje pristatomų jauniems teatro kūrėjams skirtų projektų tikėtis gaivališkumo, spontaniškumo ir energijos, tuo tarpu rugpjūčio 6 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pristatytame tarptautinių teatro dirbtuvių „North/Baltic/Theater“ parengtose penkiose ištraukose dominavo išmintis, precizika ir sąžiningumas. Pripažinkime, visos šios savybės šiuolaikiniame lietuviškame teatre - kaip čia tiksliau išsireiškus? - nemadingos. Bet akivaizdu - aktualios, ypač jei rezultatas įrodo jų gyvybingumą ir gyvybišką svarbą penkių jaunų režisierių iš Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Kolumbijos ir Lietuvos kūrybinėse strategijose. Kaip darbų peržiūrą pradėjusioje topinėje, šviežutėlėje Duncano Macmillano pjesėje „Žmonės, vietos ir daiktai“ apie alkoholizmą, teatrą ir kitas priklausomybes akcentavo režisierius iš Didžiosios Britanijos Justinas Murray: siekiant išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, reikia vartoti tai, nuo ko ir susirgai - teatrą.
Jau nuspręsta, kad 2017 metais Juozo Miltinio teatre įvyks dirbtuvių dalyvio lenko Tomaszo Lescszynskio pastatymo „Karas dar neprasidėjo“ premjera. Komisija, teatro Meno taryba improvizuotame pasitarime iš karto po peržiūrų išskyrė būtent šią ištrauką pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę. Tuo metu, kai Tomaszas repetavo naujos Michailo pjesės ištrauką Panevėžyje, dramaturgas pabaiginėjo naują pjesę kūrybinėje rezidentūroje Rygoje. Visai šalia. Kartais socialiniame tinkle pasiguosdamas, kad jaučiasi tikru blogo oro įkaitu ir tikru literatūros proceso atsiskyrėliu. Prieš tai Durnenkovas viešėjo JAV, šių metų pavasarį Anglijoje Royal Plymouth teatre įvyko spektaklio „Karas dar neprasidėjo“ premjera. Dramaturgas akcentuoja rašęs šią pjesę, tiksliai žinodamas, kad ji bus netinkama Rusijos teatrinei rinkai, gavęs užsakymą iš festivalio Europoje kuratoriaus.
Kokia tikroji priežastis, paskatinusi jauną lenkų režisierių pasirinkti savo bendraamžio, Europoje gan žinomo ruso dramaturgo kūrinį? Tomaszas Leszczynskis teatro studijas baigė Sankt Peterburgo teatro akademijoje. Menininkas akivaizdžiai žino kontekstą ir yra perpratęs šios šalies genezę. Jau ištraukoje aiškėja, kad režisieriui ypač svarbus globalių vyksmų dekonstravimo, analizės procesas. Pasirinkęs tris stiprias pjesės scenas, Leszczynskis įtraukia savo bendražygius aktorius Joną Braškį, Sigitą Pikturnaitę, Julių Tamošiūną ir Živilę Virkulytę į tikrą meninį suokalbį. Atsispirdami nuo lokalumo, vos juntamos slaviško mentaliteto autentikos, tam tikrų rusiško teatro siužetinių klišių, ištraukos kūrėjai per pusvalandį įkaitina atmosferą iki liepsnos, sprogimo temperatūros. Taip veikia gebėjimas scenoje atrasti globalų, tikslų, sąžiningą apibendrinimą universaliai mūsų visų dabarčiai.
Tai, kad pasaulis kupinas nuolatinio, nepertraukiamo, nuolat išradingiausias formas keičiančio baimės, išnaudojimo, neapykantos ir žiaurumo, akivaizdžiai jaudina ir dramaturgą bei režisierių iš Švedijos Dagą Thelanderį. Jo pasirinkta ištrauka iš Davido Mameto pjesės „Oleana“ turi galios tapti intelektualiniu, teatriniu apsėdimu. Pjesės pavadinimas įkvėptas šimtametės norvegų emigrantų dainos. Ten yra toks priedainis, kuriame utopiškos laimės besiilgintis emigrantas džiūgauja ištrūkęs iš vergijos gimtinėje ir rečituoja ole - ole - ole - ana... Keista, kodėl jau keletą dešimtmečių pasaulio scenas drebinanti pjesė nerado kelio į Lietuvą? Du personažai, profesorius ir studentė - Panevėžyje rodytoje ištraukoje vaidino Martynas Klementjevas ir Toma Razmislavičiūtė-Juodė, pradžioje susitinka pasikalbėti apie neigiamą merginos kursinio darbo įvertinimą. Kol stropiai konspektuoti išmokusi, tai kas jai sakoma vykdanti, iš kitos socialinės ir ekonominės terpės į elitinį universitetą prasimušusi, „kvaila ir nieko nesuprantanti“ mergina sutaršo profesorių: šis parodo gailestį studentės pažeidžiamumui, ji sutaršo besigailintįjį jo paties ginklais.
„Oleanos“ finale studentė meistriškai sužlugdytą profesorių pribaigia fraze: „Jūs esate klounas, kuris tyčiojasi iš jam mokančios sistemos“. Tai juk yra tiesa? Tai buvo tiesa prieš dvidešimt metų ir liko tiesa 2016 metais. Klausimas, kaip ta tiesa pateikiama, kada ja pradedama manipuliuoti, o kada tiesa tampa ginklu galios žaidimuose ir amžinose priešpriešose: vyras - moteris, mokytojas - mokinys, suaugęs - jaunas, pralaimėjęs - nugalėtojas.
Toma Razmislavičiūtė-Juodė pusvalandžio ištraukoje įveiksmino dramaturgo idėją, preciziškai, niuansuuodama, prisitaikydama prie partnerio atskleidė finalinę istoriją, jos gylį ir neišsemiamą tragizmą. Egocentriški, neapykantos kupini valdžios ir supratimo besiilgintys herojai yra ir agresoriai, ir aukos, sunaikinamos būtent tada, kai pasiekia valdžią. Ištraukoje nugalėtojos laurai atitenka aktorei - išskirtinis talentas, temperamentas ir jautrumas temai leidžia tikėti, kad ir Lietuvoje atėjo laikas didžiojo Davido Mameto dramaturgijai. Panevėžio Juozo Miltinio teatro projekte dalyvavo ir dvi jaunos režisierės: lietuvė Margarita Bareikytė ir kolumbietė Daniela Atiencia, abi nustebinusios alogišku dramaturginės medžiagos pasirinkimu. Norėdama gilintis į manipuliacijos temą Daniela Atiencia rinkosi šimtamylius Šecherezados pasakų nėrinius. Aktoriai Jonas Braškys ir Sigita Pikturnaitė garbingai ir azartiškai susidorojo su klampiu naivaus pasakiškumo ir brutalaus erotizmo kupinu naratyvu, bet režisūrinės valios, minties „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“ akivaizdžiai pritrūko. Margarita Bareikytė pasirinko tai, kas jai įdomiausia - Yasminos Reza „Meną“, nekreipdama dėmesio į kontekstus, ankstesnę ir ilgaamžę šio kūrinio sėkmę dar nepamirštame Panevėžio dramos teatro pastatyme. Beje, tarptautinių teatro dirbtuvių pristatymo metu žiūrovai balsavo už jiems labiausiai patikusį kūrinį - nugalėtoju tapo „Menas“. Vien tik trumpalaikei žiūrovų atminčiai šio vertinimo nereikėtų nurašyti.
Faktas: ateina stipri ir įdomi jaunų teatro režisierių karta. Kaip savo kartą tiksliausiai apibūdino kolumbietė - „mes alkani“. Jie bando išsikovoti vietą po teatro saule, keliaudami iš vienos kūrybinės dirbtuvės viename pasaulio krašte į kitą rezidenciją bet kur. Kovoje už būvį praverčia profesinis universalumas ir intelektas, atvirumas pasauliui ir vieša asmeninių patirčių kraitelė. Juk kaip sakė teisę į „Karas dar neprasidėjo“ pastatymą šiame projekte įrodęs lenkas režisierius Tomaszas Lesczynskis, „Aš visada jaučiau didelę baimę, kad karas gali bet kada prasidėti. Laimei, tai neatsitiko. Štai šiuo jausmu ir noriu pasidalinti su žiūrovais.“
