Klaipėdietiški atsitiktinumai

Kristina Steiblytė 2016-07-17 www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

aA

Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokio spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“

Per praėjusius porą metų Vilniuje buvo galima susidurti su dviem užsienio kūrėjų projektais, kai žiūrovai iš salės buvo perkelti į miestą, o pagrindiniai vaidmenys atiteko garsui, vaizdui, žiūrovui ir atsitiktinumui. Tiek „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“, tiek Liz Dunn „Flyway“ sukurti pasitelkus būdus, kaip (naujai) patirti aplinką.

Panašaus projekto pernai ėmėsi ir lietuviai. Choreografė Agnija Šeiko su šokio teatru „Padi Dapi Fish“ , šokėjų ir jų mokinių komanda sukūrė spektaklį-ekskursiją Klaipėdoje. Tačiau kiek kitaip nei atvežtiniai projektai, jų „Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys - jame pasakojama miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.

Spektaklio-ekskursijos žiūrovai „apginkluoti“ ausinėmis, malonaus vyriško balso lydimi, nuo Klaipėdos pilies per Anikės aikštę, Turgaus ir Tiltų gatvėmis keliauja iki Senojo turgaus. Užklystama ir į rečiau lankomus senamiesčio užkaborius, kur buvusių bažnyčių vietose galima rasti prekybos centrą ar apartamentus. Keliaujant Klaipėdos senamiesčiu ne tik klausomasi pasakojimo (miesto istorija pagyvinta miestiečių prisiminimais), ekskursija paįvairinama iliustruojančiais šokio, judesio ar gyvųjų paveikslų fragmentais.

Deja, pasakojimas kiek ilgokas, Sondros Simanaitienės tekstai ne visi lygiaverčiai, o šokinėjimas nuo istorijos prie pasakojimų apie miesto gyventojus blaško dėmesį (istorijos nenaudai). Tačiau stebėti atgyjančius miesto prisiminimus vis tiek įdomu. Juo labiau kad viskas priklauso ir nuo vieno svarbiausių spektaklio-ekskursijos veikėjų - atsitiktinumo.

Sutemus paskutinė spektaklio dalis, skambant puikiam, bet kiek pabodusiam Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, gal atrodys magiškai. O galbūt žiūrint „Keliaujančias bažnyčias“ vasario pradžioje, siaučiant siaubingiems vėjams, pasakojimas apie nesibaigiančias kovas, nugriautas ir atstatytas bažnyčias nuskambės jautriai ir įtikinamai. Ir galbūt norėsis grįžti pajusti klaipėdietiškus atsitiktinumus atšilus.

www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

P.S. Šokio teatras „Padi Dapi Fish“ paskelbė spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ artimiausią repertuarą - rugpjūčio 11 ir 26 d. 18 ir 20 val.

recenzijos
  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.