Lietuviškos mitologijos pamokos Kauno lėlių teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2016-07-06 Kauno.diena.lt, 2016 07 04

aA

Kauno valstybinis lėlių teatras sezoną palydėjo Andriaus Žiurausko režisuoto spektaklio visai šeimai "Noriu - negalima, reikia - nenoriu" premjera.

Tai vieno populiariausių teatro repertuare esančio spektaklio "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" (premjera įvyko 2010 m.) tęsinys.

Atsakomybės leitmotyvas

Pirma dalis kurta bendradarbiaujant Kauno teatro kūrybinei grupei su kūrėjais iš užsienio: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina), kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija) ir kompiuterinės animacijos autoriumi Danieliumi Žiugžda (Baltarusija). Na, o antrąją dalį režisuoti ėmėsi A. Žiurauskas. Abiejų pastatymų kūrybinio proceso metu siekta surasti kuo tinkamesnę meninę kalbą, padedančią lietuviškos mitologijos pasauliui, atsiskleidžiančiam a.a. religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus parašytose pasakose vaikams, tapti suprantamu ir įdomiu mažojo žiūrovo žvilgsniui.

Formos atžvilgiu abu spektakliai gana panašūs. Juose veikia tie patys pagrindiniai dramaturgės Daivos Čepauskaitės pagal G.Beresnevičiaus iki galo taip ir nesuspėtas parengti pasakas sudėliotų istorijų veikėjai - Kaukų šeimynėlė. Pasikeičia tik kai kurie šalutiniai ir epizodiniai personažai. Scenoje regimi tas pats dailininkės L.Lučko kurtas Kaukų namų interjeras ir miško erdvė. Pasigirsta ir panašūs smalsumą žadinantys kompozitoriaus B.Ščepanskio kurti paslaptingi muzikiniai motyvai.

Turinio prasme tai skirtingos istorijos, greičiau mažųjų Kaukučių nuotykiai su konkrečios pamokos užtaisu. Ukrainiečio režisieriaus O.Žiugždos režisuotoje pirmoje dalyje išmokstama prisiimti atsakomybę už savo pačių veiksmus. Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: "Viskas galima, bet ar reikia?!" Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro (sakralios, saugios vietos) tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę. Ir šios kelionės metu supranta, kad nors ir šiandien galima daryti viską, kas tik šauna galvon, vis dėlto reikia atsakingai spręsti, ką su šia laukine laisve daryti. Kad pamoka būtų dar įtaigesnė, Kaukų šeimynėlę įkūnijančios lėlės itin žmoginamos. Tai šias mitologines būtybes išskiria iš kitų personažų - pastaruosiuose galima įžvelgti tam tikrą personifikacijos laipsnį, tačiau savo išvaizda ir poelgiais jie išlaiko paslaptingą abstraktųjį įvaizdį.

Lietuvių mitologijoje Kaukas (dar vadinamas Kaukučiu ar Pūkiu) - mitinė būtybė-dvasia, atsakinga už vaisingumą, derlių ir turtus - įvairias gamtos gėrybes, kurias atnešdavo žmonėms. Mitologiniai Kaukai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys netoli arba greta žmonių namų. G.Beresnevičius vienos iš pasakų knygos ("Kaukučiai ir Varinis Šernas") pradžioje šias mitologines esybes apibūdina šitaip: "Kaukai - tai pėdos aukščio būtybės, darbščios, išmanančios amatus, švelniai gauruotos, smalsiais snukeliais ir letenėlėmis su aštriais nageliais." Tiek O.Žiugždos, tiek A.Žiurausko pastatymuose šios būtybės visiškai neturi gąsdinančių elementų - jie gana simpatiški ir gyvena tokį šeimyninį gyvenimą, kurį kasdien patiria ir spektaklį stebintieji - tiek vaikai, tiek ir jų tėveliai.

Archetipinė kelionė

Kaukučių patirtas nuotykis atspindi archetipinę mitologinės kelionės, ypač dažnai sutinkamos mituose ir pasakose, schemą: jie atsiskiria nuo šeimos ir keliauja į nepažįstamas girios erdves, kuriose patiria tam tikrų išbandymų, o juos sėkmingai įveikę ir taip įgiję išminties sugrįžta namo. Šie išbandymai spektaklyje nėra sudėtingi, bet tiesiog būtini besiformuojančiai mažajai asmenybei.

Savarankiškos išbandymų scenos atlieka keletą funkcijų vienu metu - jos ne tik sudaro istorijos struktūrą, bet ir sulig kiekviena jų pristatoma nauja mitologinė būtybė. Kai kada tai mažytės, o kartais didžiulės dviejų aktorių apsivelkamos ir valdomos lėlės - pirmoje dalyje Ragana su savuoju kioskeliu, antroje - Dėdė aitvaras su fejerverkais. Pastarieji šiek tiek baugina, tačiau jų portretuose rimtumas susilieja su subtilia ironija, verčiančia vaizduojamus įvykius vaikų akyse būti ne tokius baisius ir nuobodžius. Svarbiausia yra tai, kad ši kelionė alsuoja archajišku lietuviškumu.

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.