Julija Šatkauskaitė
Kvapniais ir šiltais vėjais dvelkusį šeštadienio vakarą, gegužės 21 d., Meno ir mokslo laboratorija bei režisierius Paulius Markevičius pakvietė teatrinių naujovių ieškotojus į Molėtų Astronomijos Observatoriją. Čia, gamtos ir kosmoso stebėtojų tvirtovėje, vyko eksperimentinio spektaklio „Dalykai“ premjera. Spektaklio idėjos autorės Rusnė Kregždaitė ir Loriana Kilaitė pastūmėjo jaunus teatro kūrėjus mūsų šalyje beveik nepramintais takais, siūlydamos menininkams ir publikai peržengti ne tik teatro pastato, tradicinės vaidybos ir teatro suvokimo rėmus - jų drąsus užmojis leido scenoje supinti humanitarinių bei tiksliųjų mokslų šakas, ištrinti ribą tarp meno ir mokslo, fizikos ir metafizikos, tikrovės ir vaizduotės.
Kamerinėje observatorijos erdvėje žiūrovai ir sąlyginė scenos aikštelė itin arti. Galbūt todėl subtili, minimalistinė Barboros Šulniūtės scenografija sukurta taip, kad aktoriai ir publika lengviau atsiribotų nuo kasdienės žiūros, pernelyg intensyvaus tarpusavio artumo. Nubrėždama ir atskirdama veiksmo erdvę, scenografė sukuria sienas ir grindis iš lengvo, trapaus popieriaus, kuriame fraktalų ar kaleidoskopiškų gėlių raštais atsispindi projektorių skleidžiama šviesos faktūra. Auditorija ar laboratorija, baltas lapas, minties švara, išankstinio žinojimo nebuvimas - tokios yra sąlygos, reikalingos „dalykų“ tyrimui. Ar įgali žmogaus fantazija, struktūriška proto rega įsivaizduoti dalykus, kurie mažesni už mažiausią dulkelę, kurie gali būti daugybėje vietų tuo pačiu metu? Galbūt. Tačiau ar gali žmogaus kūnas rasti būdą išreikšti tokiems neapčiuopiamiems esiniams? Galima sakyti, jog tai neįmanoma.
Pradėję nuo kasdienių studentiškų užrašų kartojimo, sąvokų ir formulių „kalimo“, nuo už virvutės šokdinamos paprastos juodos kuprinėlės, kurią juokais pavadina Šventų Jonų bažnyčios zvambalu, veikėjai pamažu atsisako konkretybės, pažįstamų objektų, sustoja ir susitelkia į save. Į savo kūną, jame glūdinčius ir besimezgančius procesus. Ir tuomet, iš lėto, atsargiai ir be didelių lūkesčių tyrėjai - šiuokart spektaklio personažai ir aktoriai - pradeda ieškoti judesio, stebėti atskirų kūno dalių ir viso organizmo sąveikas, tyrinėti svorio centro, pozicijos, linkio, įtampos ir atsipalaidavimo pojūčius. Atsiranda pulsas, kvėpavimo ritmas, amplitudė ir diapazonas, visas aktorių ansamblis susilydo ir ištirpsta, vienalytės energijos gijomis susiriša ir panyra į kvantinės erdvės mechaniką.
Retai kada tenka išvysti teatro kostiumus, kurie taip preciziškai ir iškalbingai atskleistų aktorių kūno grožį bei atlieptų spektaklio meniniam stiliui, ir drauge nesuvaržytų ir neapsunkintų šiam kūriniui taip reikalingos judesio laisvės. Sandros Vasilevskaitės parinkti rūbai neapkrauti detalėmis, tačiau saikingas klosčių kritimas ir griežti vyrų švarkų siluetai tobulai dera su kūrinio estetika. Santūriai, tačiau trikdančiai reiškiasi, o gal kaip tik - yra nureikšmintas - lytiškumas. Traukos ir sąveikos tarp veikėjų tyrimas tampa procesu, kuris teatrinio žaidimo kinetikos monotonija bei dinamika sukuria vis naujus įvaizdžius iš tokių smulkių detalių, jog viso spektaklio metu išlaikoma intriguojanti abejonė: ar tai, ką jauti ir matai vykstant, yra tik fantazijos ir interpretacijos vaisius, ar iš tiesų srūvanti, efemeriška, bet vis dėlto jaučiama energijos apykaita tarp aktorių. Ir visgi - juodai apibrėžti, griežti vyrų siluetai bei tirpi, minkšta, lengva ir švelniai erdvėje į baltą foną įsiliejanti nuostabi merginos figūra sudaro įspūdį, kad kūrėjai sąmoningai pasitelkė vyro ir moters priešpriešą kaip vieną iš priemonių išreikšti dichotomiškiems pradams. Poliariškumas tarp teigiamų ir neigiamų krūvių, elektrono ir protono magnetizmas, amžinas chaoso ir kosmoso šokis įgauna vyro ir moters kūnais kalbančią išraišką. Statikos akimirksniai ir beveik niekad nesustabdomas judesys šiame spektaklyje naudojami kultūros ir meno kontekstą peržengiančių sąvokų tyrimui, gamtos mokslų ir gamtos slėpinių žmogaus kūne paieškai, ryšio tarp binarinių opozicijų bei visatos struktūrų įkūnijimui.
Kartu su augančiu Artūro Bumšteino ir Antano Dombrovskij muzikos intensyvumu bei laužytu elektroniniu ritmu į palaipsniui kaistančią atmosferą įsijungia Pauliaus Markevičiaus skaitomi teksto įrašai. Spektaklio kūrėjų ir mokslo konsultanto Vytenio Pranculio bendradarbiavimo vaisius - kristalizuota informacija apie mikro ir makro dalelių, reiškinių ir procesų dėsnius. Rezonuojantys, garso ir informacijos laidininkais virstantys aktoriai stumia save vis į drastiškesnius ir platesnius fizinės išraiškos matmenis, jų kvėpavimo ir susidūrimų su paviršiais garsas įsilieja į bendrą paletę ir vis stiprina suvokimą, koks nepakeliamas yra spektaklio uždavinys. Taip ir vyksta Neįmanomo Bandymai - judesio švara ir linijų preciziškumu rezonuojantys su siurrealistine Rene Magritte'o estetika. Tačiau priešingai nei žymusis to paties pavadinimo paveikslas, kuriame kūrėjas iš spalvos, šviesos ir šešėlio mėgina nulipdyti pulsuojantį gyvasties atspindį - kūną, šio teatrinio išgyvenimo centre atsiduria pastangos žmogaus kūno instrumentu išgroti cikliškas, besikartojančias, kintančias ir kartu patvarias visatos dėsnių variacijas. Vos juntama, subtilia gaida suskamba absoliutaus vienio, singuliarumo idėja, kurios šviesoje žmogus, kaip pasaulis, kaip visata, kaip atomas, kaip kvantas ar kvarkas - visa yra tapatu ir susieta nepertraukiamu ryšiu. Iš šios minties kyla dar daugiau klausimų: ar žmogaus žiūra lemia pasaulio struktūrą, ar priešingai - nuo išorinių veiksnių susiformuoja požiūris ir pasaulėžiūra? Jei visa sudaryta iš to paties, jei viskas yra tik energijos tapsmas, kurios pirmasis šaltinis yra nepažinus, kaip ir kodėl žmogaus protas sugeba vertinti dalykus skirtybės, o ne vienybės matu?
Greta Grinevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša ir Gabrielius Zapalskis sudaro įspūdingo harmoningumo ansamblį, atidžiai ir jautriai reguoja į kits kito siunčiamus judesio signalus, suteikia vieni kitiems erdvę reikštis individualiai ir kartu kuria vaizduotę užburiančius scenos paveikslus, graviūriškus būties bei nebūties atspindžius. Gretos Grinevičiūtės solo etiudas sukuria energijos išlydį, kone prilygstantį atomo skilimui. Žvelgiant į plastikos viražus, kuriuos šokėja atlieka neįtikėtinai lengvai ir laisvai, ima skverbtis išlaisvinantis, tiesiog palaimingas pojūtis, kad mūsų taip dažnai peikiamas ir gėdinamas kūnas vis dėlto gali virsti poezija, mūzų įrankiu, tikru grožio ir laisvės atšvaitu.
Spektaklio kulminacijoje aktorių kūnų temperatūra ir judesių amplitudė kartu su garso bei teksto kuriamais įvaizdžiais užkaista beveik iki baltumo ir staiga paleidžiama kristi ant žemės, į roplio ar žuvies ant kranto stadiją. Veikėjai klumpa, griūna, vėl ir vėl mėgina pakilti, atgauti kvėpavimą, formą, patį buvimą žmogumi. Čia kyla iliuzija, kad šmaikšti režisieriaus ranka tuoj sustatys veikėjus į vadovėlinę primato virtimo žmogumi diagramą. Tačiau Paulius Markevičius nerodo pirštu ir nekuria akivaizdžių aliuzijų - jo vizitinė kortelė yra užuomina. Savo darbu kūrėjas pažada vienintelį dalyką - daugiau klausimų, nei atsakymų, tuo palikdamas žiūrovui ilgai išliekantį įspūdį bei laisvę suprasti „Dalykus“ individualiai, be primestos „vienos tiesos“. Vienas iš tekstų, skambančių ir persmelkiančių visą spektaklio atmosferą, suformuluoja šią kūrėjų poziciją: „<...> tikslas nėra kažką gauti, greičiau pasižiūrėti, kaip tai veikia.“
Spektaklio finale baltos grindys lieka išbraižytos batų gumos, o popierinės-kvantinės erdvės sienos suplėšomos išeinančių aktorių, tam, kad net visiškai tėkmėn panirusius ir materialumą kone praradusius kūnus vėl įžemintų, o išgyvenimo dalyvius po svaigaus svorio centro blaškymo vėl sugrąžintų į kasdienybę. Ko gero, jei grįžus namo po spektaklio pagauni save nejučiomis kartojant keistus aktorių judesius, galima sakyti, kad procesas ne tik įvyko, bet paliko paslaptingą žymę, užminė mįslę ar davė užuominą tolesnėms mąstančio kūno ir sąmonės įžvalgoms. Pauliaus Markevičiaus teatrinė kalba, pilna jaunam kūrėjui privalomos kaitos, eksperimentų ir savitų keistenybių, vis labiau įgauna būtent jam būdingas išraiškos formas - atmosferiškumo svarbą, laipsnišką sceninio vyksmo augimą, spektaklio akustinės architektūros arba garsovaizdžių (soundscape) vyravimą. Jo estetinė raiška, nepavaldi dramaturgijos dogmoms, susitelkianti į jutiminius, sąmoningumo ir pasąmonės tyrimus, laisvą ties nesąmonės riba balansuojantį žaidimą, pateikia spektaklį kaip individualų juslinį išgyvenimą, „energiją, kurios negalima gauti ar sunaikinti - galime tik ja pasikeisti.“
„Dalykų“ kūrybinė komanda vadina dabartinį spektaklio variantą eskizu. Artimiausias eskizo pristatymas vyks šių metų birželio 17d. Kultūros nakties programoje, o didžioji spektaklio premjera numatoma rugsėjo viduryje. Meno ir mokslo laboratorija skelbs tikslesnę informaciją savo Facebook paskyroje, tačiau sklinda gandas, jog premjera gali vykti „Meno forto” erdvėse.
