Praėjus 400 metų, kai Shakespeare'as atgulė į savo Šventos Trejybės bažnyčios presbiteriją, jo pjesės sulaukė deramo atsako: anais laikais jos buvo suprantamos bet kuriam londoniečiui, įstengusiam sumokėti 1 pensą už pigiausią stovimą bilietą parteryje (tingintys keliauti tiltais turėjo dar pridėti už persikėlimą valtimi į kitą Temzės pusę). Bet šiandien skrudžas „The Globe“ teatro pajininkas galėtų džiaugtis pelnu, nes jo „Audra“ su visomis laiko ir jos sukūrimo aplinkybėmis tiražuojama aplikacijomis mobiliesiems įrenginiams už 6 svarus. O naujas požiūris į pjeses kaip į savotišką žaidimą britų trupei „Punchdrunk“ 2003 metais atnešė stulbinamą sėkmę ne vien Londone, - po dešimtmečio į Niujorką perkeltas jų tiesioginės patirties (immersive) spektaklis „Atbuskit“ (Sleep No More) pagal „Makbetą“ kainuoja 75-170 USD, ir į tai neįeina joks kokteilis. Bet publika veržiasi.
Nežinia, kiek turėtų kainuoti bilietas į Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimą „Kodas: Hamlet“, nes jis užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę nuo vidurių, t.y. pamato iki stogo - ir sustabdo bet kokį ten galimą paralelinį vyksmą. Bet jis tinka šiai Shakespeare'o skaitmenizavimo ir erdvių atrakinimo kitokiems veiksmams krypčiai. Olga Lapina, šiandien esanti viena pagrindinių lietuviškos scenos naujintojų (ne tiek sumanymų masteliu ir garsiais šūksniais, kiek kukliais, bet atkakliais bandymais ir skvarbiu požiūriu į sudedamąsias šio mechanizmo dalis - nuo aktorių pedagogikos iki teatro funkcijų peržiūros), po ekskursijos su vaikais po teatrą „Stebuklingoje kreidelėje“ ėmėsi suaugusiųjų. Nes šioji publika, iš esmės pagalvojus, infantilėja: jai kuriami galvosūkių kambariai, stalo žaidimai, animacinės kompiuterių programos ir socialinių tinklų smėlio dėžės. Antra vertus, tai natūralu, nes laisvalaikio taip pat daugėja, ir gyventojus reikia užimti ir kontroliuoti „po pamokų“.
Kai 10-13 žiūrovų grupė gauna „kaukes“ ir su jomis - tais kostiumais, kuriuos dažniau naudojame po remonto valyti patalpas - išeina į „Pohulianką“ paskui gotikinę laidotuvių procesiją, teatras prasideda iškart: žiūrovai, „apsaugoti“ kaukių, gali netrukdomai žvelgti į išsprogintas į juos praeivių ir pravažiuojančių akis. Jautiesi drąsiai, nes esi „po kauke“. Bet toks apsikeitimas žvilgsniais baigiasi greitai, ir nusileidžiama į Hamleto tėvo budynių rūsį (seniausias Vilniaus scenos pastatas pajėgus trumpam apsimesti Elsinoro pilimi). Po to jau pakliūni į vieną po kito užrakintus kambarius, pirmame gauni „Hamletą“ in folio ir prasideda galvosūkių-laiko-kodų rakinimo labirintas: veiksmas, scena, žodis... Ir skubus persikraustymas į kitą kambarį.
Tad čia, kaip ir realiame patirties teatre, pagrindiniai veikėjai yra žiūrovai. Gąsdintis nebūtina, nejaukiai pasijusti neteks vien todėl, kad nėra kitų žiūrovų - išskyrus pačius aktorius, kurie yra įvairūs klounai ir žiūrovų padėjėjai („clowns“, rašė Shakespeare'as, lietuviai išvertė - „duobkasiai“). Tačiau tampi herojum tik iš pažiūros. Iš tiesų pagrindinė veikėja yra erdvė, t.y. apie 20 įvairių lokacijų, papuoštų, apkarstytų, nuguldytų įvairiais daiktais ir apgyvendintų gyvaisiais paveikslais. Ar jie turi ką bendro su „Hamletu“? Nebūtinai ar bent jau netiesmukai. Rūta nėra „Hamleto“ „raktinis“ augalas, kaip ir „šmeižtas“ nėra pagrindinė tema, tad čia nevertėtų tikėtis edukacinio akcento - šis yra už žodžių. Pavadinimas nurodo tik tiek, kiek pasako: šiame žaidime „Hamleto“ tekstas yra tik kodas šifruoti galvosūkius. Svarbesnė yra erdvė. Olga Lapina su komanda - dailininke Renata Valčik, kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene, šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku ir vaizdo projekcijų autoriumi Jonu Terteliu - kuria gotikinį teatrą, savotišką sceninį steampunką, todėl jame dera ir komedija, ir erotika, pastišas, ir net abejotini Antrojo pasaulinio karo aidai (Fortinbraso evoliucija?). Užduotis ateičiai - kaip kūrėjams suregzti intrigą, kad žiūrovai/dalyviai nepultų iškart aiškintis kodų ir rakinti spynų, o spėtų pasigrožėti išradingomis scenelėmis? Nes azartas labai sparčiai paima viršų, o greitai išėjęs, priešingai įprastam žaidimui, pralaimi.
Vis dėlto aktoriai nėra nepagrindiniai: jie yra globojanti, skubinanti, nurodanti ranka, ir šį sargybinio-nuo-šmėklų vaidmenį jie atlieka puikiai: režisierė žino, kad čia svarbiausia yra žiūrovo saugumas, ir net kai eini per tamsiausią Letos upę (kone į „nebūti“), o tave čiumpa už kojų įvairios skenduolės ofelijos ir jorikai, toliau sau gali ramiai šypsotis. Kitas klausimas - patiems aktoriams: kaip, iki prakaito kvapo priartėjus prie žiūrovų, nevaidinti kaip nuo rampos. Tai dar viena slapta Lapinos „mokykla“.
Tai vėlgi kuklu: efektas tik keliolikai žiūrovų. Iš šios kultūrinės atrakcijos Shakespeare'as daug autorinių negaus. Nes okupuojamas visas teatras (todėl suteikime progos žiūrovams pažiūrėti iš viršaus į Pohulianką, iš arti į sietyną ir t.t.), ir klausimas, ar mūsų publika įstengtų mokėti 50-150 eurų už tokią pramogą? Atsakymas toks pat aiškus, kaip ir šio spektaklio įtaka visam Lietuvos teatrui. Bet vis dėlto gera rinkodara ir dar geresnė reklama šį tą sukurtų. Manyčiau, kad ekskliuzyviniam būreliui išskirtiniu metu (vestuvėms, apie dvyliktą nakties) menką nuolaidą nuo viršutinės ribos galima būtų suteikti. „Drinks not included“. Nes ne taip dažnai aidint plojimams tenka lenktis pačiam sau.
