Qian Ruisha
„China Daily“, 2016 03 09
Prieš didžiulį teatrų olimpinį festivalį, Pekine vykusį 2014 m. pabaigoje, tik nedaugelis kinų buvo girdėję apie Oskaro Koršunovo teatrą (OKT). Šiame festivalyje jis pristatė „Hamletą“. Žiūrėjo nedaug žmonių, bet atėjusieji buvo itin priblokšti, tad pasklidusios kalbos kaipmat pavertė spektaklį festivalio sensacija.
OKT vėl atvyko, kad suvaidintų po penkis „Hamleto“ spektaklius Pekine (paskutinis rodytas sekmadienį), Šanchajuje (kovo 10-13 d.) ir Guangdžou (kovo 17-20 d.).
Galime pasakyti, kad spektaklis nežinantiems konteksto sunkiai įkandamas. Originalius ir išradingus režisūrinius sprendimus, kurie tikrai nėra tuščias puikavimasis, supras ir įvertins tik gerai išmanantieji šią dažnai statomą Šekspyro dramą.
Šių eilučių autoriaus manymu, pats genialiausias sprendimas - spektaklio scenografija: devyni grimo staleliai scenoje formuoja daugybę įvairiausių geometrinių figūrų. Pjesei jie suteikia dar vieną prasminį lygmenį, nes kalba apie patį teatrą. Personažų užduodami klausimai susipina su pačių aktorių egzistenciniu nerimu.
Šekspyro „Hamletas“ prasideda žodžiais: „Kas čia?“ O spektaklis prasideda: „Kas tu esi?“ Kontekstą „Kas čia?“ išties galėtume versti kaip „Kas tu esi?“, ir toks žodžių pakeitimas pjesei suteikia visiškai naują dimensiją. Greičiausiai tai nėra provokacija, o unikali režisieriaus interpretacija. Ji pačioje spektaklio pradžioje žiūrovui netikėtai atvers akis arba visiškai sujauks protą.
Pavyzdžiui, Hamleto tėvą ir Klaudijų (akt. Dainius Gavenonis), kaip spėjau, dėl logistinių priežasčių, vaidina tas pats asmuo. Buvau neteisus. Viskas paaiškėja, kai rodydamas į to paties aktoriaus atspindžius dviejuose veidrodžiuose Hamletas (akt. Darius Meškauskas) verčia savo motiną lyginti abu vyrus. Piktadarys ir auka tapo dviem to paties medalio pusėmis.
Pagrindinį veikėją vaidinančio aktoriaus amžius - dar viena mįslė. Hamletas neatrodo jaunesnis už jo tėvą vaidinantį aktorių. Atrodo, kad veiksme dalyvauja tos pačios kartos atstovai. Dabar tikiu, kad tai ne aktorių ar grimuotojų kaltė. Išvadas kiekvienas pasidarys pats.
Dar vienas puikus Oskaro Koršunovo režisūrinis sprendimas - pjesės scenų jungimas. Paprastai viena scena baigiasi ir tik paskui prasideda kita, tačiau čia jos tarsi išplaukia viena iš kitos, ir centre dažnai atsiduria vienas personažas arba detalė. Laive, plaukiančiame į Angliją, Rozenkrancas (akt. Tomas Žaibus) ir Gildensternas (akt. Giedrius Savickas) šviesoms nė neprigesus pavirsta duobkasiais, o pačiame Hamleto ir Laerto (akt. Darius Gumauskas) dvikovos prie Ofelijos (akt. Rasa Samuolytė) kapo įkarštyje Gertrūda (akt. Nelė Savičenko) išgeria užnuodytą vyną.
Toks pjesės medžiagos kondensavimas gali atrodyti neįprastas, tačiau kai kurie sprendimai dėl savo prigimties ir tempo yra labai kinematografiški.
Akivaizdu, jog režisierius nevienodai akcentuoja skirtingas pjesės dalis. Prieš sceną vienuolyne tarsi surepetuojama Ofelijos mirtis, o monologas „Būti ar nebūti“ pakartojamas spektaklio pabaigoje ir užbaigiamas žodžiais „Toliau - tyla“, tarsi kontrolinis šūvis į galvą.
Ko gero, nėra įmanoma teatre perteikti viso šios galimai garsiausios pasaulio pjesės didybės, tad kodėl nepabandžius palikti neišdildomų įspūdžių perteikiant jos dalį? Jei toks buvo spektaklio sumanymas, jis, be jokios abejonės, pavyko.
Iš anglų kalbos vertė Judita Gliauberzonaitė
