Nacionaliniame Kauno dramos teatre gastroliavęs Juozo Miltinio teatras du vakarus iš eilės Kauno publikai pristatė naujausius labiausiai panevėžiečių įvertintus spektaklius - komediją „Basomis parke“ ir dramą „Rūkas virš slėnių“. Tai tiek turinio, tiek formos, tiek kokybės atžvilgiu skirtingi pastatymai, leidę pajusti, kuo kvėpuoja šiandien Panevėžio teatras.
Jeigu iš jų reikėtų nutapyti viso teatro portretą, akivaizdu, kad jis taptų dviveidžiu - einančiu komercine ir menine kryptimis. Už šių žodžių neslypi joks pasmerkimas: dviveidiškumo atspalvį galima įžvelgti ir kituose Lietuvos teatruose, kurie priversti tokie būti dėl ne itin palankios finansinės situacijos. Kita vertus, daugelis jų ir įrodo, kad komercinė ir meninė sėkmė gali būti labai geromis draugėmis. Paradoksalu, bet būtent tai liudija ir santykis tarp šių dviejų konkrečių J.Miltinio teatro spektaklių.
Pasivaikščiojimas basomis
Režisieriaus Peterio Stoičevo komedijoje „Basomis parke“ žiūrovus linksmino gyvenimiškos situacijos, galinčios nutikti kiekvienam - didžiulis noras įsimylėjus griauti įvairių tabu kupinos kasdienybės rėmus, ypač pasivaikščioti basomis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
Kaip ir įprasta, komedijoje veikia tipizuoti veikėjai. Pagrindinių jų - keturi. O spektaklio siužetą lakoniškai būtų galima apibūdinti taip: šešias dienas susituokusi jaunavedžių porelė - Kori ir Polas Breteriai - atsikrausto į tuščią, ne patį geriausią nuomojamą butą, kuriame į jų naują gyvenimą vis įsiterpia du žmonės - į svečius užsukanti vienatvės kankinama Kori motina ir palėpėje gyvenantis kaimynas baikeris, tarp kurių taip pat įsiplieskia šilti jausmai.
Realiai pasivaikščiojimas basomis prasideda tik spektakliui artėjant į pabaigą, kai įsisiūbuoja tiek siužetas, tiek vaidyba. Iki tol kamuoja ilgas pasivaikščiojimo personažų basomis pėdomis laukimas spektaklio kūrėjų vaizduotėje. Pastarosios basų pėdų pirštai labai nedrąsiai tik kyšteli iš po štampinių sceninių sprendimų kupinos formos drabužio. Nieko naujo, o ir laiko patikrinto gero scenoje nepavyksta pamatyti.
Neilo Saimono pjesėje aprašyta šiuolaikinės Amerikos didmiestyje vykstanti istorija scenoje įgyja ne visai šiuolaikinę, juolab miestietišką, aurą. Nors audiovizualiai, pasitelkiant sceninius daiktus, kostiumus ir populiariosios kultūros muziką bei kitus įvaizdžius, scenoje bandoma sukurti šiuolaikiškumo įspūdį. Tarytum sąmoningai kuriamas keistas provincialumas čia tampa masalu, pritraukiančiu tikslinę žiūrovų grupę. Klausimas tik toks - kiek tai iš tikrųjų atneša finansinės naudos?
Vis dėlto panašaus pobūdžio (komercinio, į tokius labiausiai ši komedija panaši) pastatymuose paprastai turi jaustis jei ne meninė, tai pramoginė kokybė. Šiuo atveju taip pat numetamas kaulas. Pasitaiko iš tiesų juokingų momentų, tačiau jie nedominuoja. Greičiau spektaklis atlieka dar kitą funkciją - padeda užsimiršti. Nuo visko. Dažnai ir nuo paties spektaklio. Užplaukus ant tokios seklumos norisi kuo greičiau sugrįžti į it vandenyno paviršiuje plūduriuojančią gyvybės pilną kasdienybės salą. Parkas, kaip viešoji erdvė, kurioje vaikščioti basomis reikia drąsos, virsta semantine dykuma, kurioje šis poelgis nebetenka prasmės.
Ant aktorės Ingos Talušytės pečių gula didžiausia aktorinė našta - jos Kori tampa centrine ašimi, suburiančia aplink save kitus personažus. Aktorė perteikia savo veikėjos pagrindinius bruožus - nuoširdumą, atvirumą ir siekiamybę laimės tokios, kokios jos trokšta širdis. Jos dėka kiek kinta ir kitų personažų portretai, tačiau ji pati taip ir lieka nepakitusi, kiti tik derinasi prie jos - lyg neklystančio pavyzdžio. Vis dėlto tuo patikėti kiek trukdo perdėm didelis veikėjos paprastumas ir autoironiškai keistokas amžiaus santykis tarp jaunutės Kori ir šiai amžiaus grupei nebepriklausančios aktorės.
Deividas Rajunčius kur kas natūraliau įkūnija Kori vyrą Polą - santūresnį, uždaresnį, intelektualesnį, tačiau atvirą vidiniam tobulėjimui.
Spalvingesnė scenoje pasirodė vyresnioji pora - Vidmanto Fijalkausko kaimynas Viktoras Velasko ir Eleonoros Koriznaitės Kori motina Etelė Benks. E.Koriznaitės vaidyba labiausiai verta pagyrimo. Ji sėkmingai perteikia spektaklio pirmoje dalyje pasiturinčios vienišos moters konservatyvumą, jos manieras ir antroje dalyje šio tipažo virsmą į visai kitokią asmenybę - kimono vilkinčią, jaunatviškai švytinčią įsimylėjusią moterį. Tai įvyksta taip pat besikeičiančio V.Fijalkausko Viktoro dėka. Šiai porai kur kas sėkmingiau pavyksta pateisinti spektaklio pavadinimą.
Kitoks istorijos pasakojimas
Rimtajai J.Miltinio teatro veido pusei atstovavo Raimundo Banionio režisuota drama „Rūkas virš slėnių“. Pagal Romualdo Granausko romaną pastatytame spektaklyje vaizduojama 50 metų laikotarpį (nuo 1940-ųjų) apimanti dramatiška lietuviško kaimo panorama.
Spektaklio pradžioje pristatomi istoriniai įvykiai greitai keičia vienas kitą. Iš Amerikos atvykęs Petrošius Nausėdės kaime pastato mokyklą, tačiau netrukus čia įsiveržia kitos politinės santvarkos, keičiančios ir kaimo struktūrą, ir kartu jo gyventojų gyvenimus. Šiame kontekste auga ir pagrindiniai spektaklio veikėjai - mokytojų sūnus Jonas Vyniautas ir jo mylimoji Milda Marija Rimeikaitė.
Bėgant vaizduojamiems metams, kartu ir paties spektaklio laikui, pagrindinė istorija išsigrynina - nuo antros spektaklio dalies dėmesį kausto vien nelaimingos meilės istorija, per kurią šiek tiek užčiuopiamos ir laiko tėkmės nuplautos senosios vertybės, ir įsivešėjusios naujos.
Ieškodami šiuolaikiškumo atspindžių spektaklio kūrėjai R.Granausko kūrinį įvelka į sušiuolaikintą teatrinę formą - scenoje vaidinama, kad yra vaidinama. Arba, dar kitaip tariant, spektaklyje naudojamas šiuolaikiniame teatre itin populiarus teatro teatre principas, leidžiantis permąstyti santykį tarp teatro ir gyvenimo bei paties teatro meno raiškos galimybes šiandien.
Spektaklis įgyja filmuojamo filmo formą, scenoje veikia Režisieriaus personažas ir filmo kūrybinė komanda, sėdinti ir veiksmą stebinti čia pat, netoli vaidinančiųjų. Veiksmas retsykiais filmuojamas čia ir dabar, tad vaizdo ekrane galima pamatyti tam tikras išdidintas detales, ypač stambiu planu filmuojamus aktorių veidus, kurių nepamatysi sėdėdamas salės gilumoje.
Tiesa, sceninio veiksmo medijuotas atvaizdas bei režisieriaus ar jo alter ego dalyvavimas vaidinimo procese Lietuvos teatre nėra naujovė. Tai jau naudota ne viename anksčiau pastatytame spektaklyje.
Filmavimo procesas papildo spektaklio kiek iliustratyvią teatro kalbą, vis dėlto gilesnis dialogas tarp šių skirtingų meno krypčių neužsimezga. Kur kas efektyvesnis santykis gimsta tarp kinematografinę estetiką papildančių vaizdo projekcijų, vaizduojančių autentiškas istorines fotografijas, filmuotus kadrus, ir kompozitoriaus Fausto Latėno kurtos melancholijos kupinos muzikos, taip puikiai įprasminant frazę „rūkas virš slėnių“.
Aktoriaus Šarūno Januškevičiaus Režisierius kiekvienu įsiterpimu į veiksmą siūlo galimybę literatūros kūrinį pamatyti iš šono. Tiesa, jis pats turinio pernelyg neinterpretuoja, labiau siekia R.Granausko kūriniui scenoje įpūsti gyvybės, priartėjant prie rašytojo tekste aprašomos veikėjų psichologinės tiesos.
Kaip vertinti Mildos, jos sūnaus ir Jono tragediją, paliekama kiekvieno žiūrovo apsisprendimui. Nausėdės gyventojų likimai kviečia ieškoti asociacijų su nūdiena, iškeliant klausimą - kodėl savo elgesį esame linkę teisinti vien tam tikromis susiklosčiusiomis aplinkybėmis?
Spektaklyje dominuojantys jaunosios kartos aktoriai taip pat į savo kuriamus personažus bando žvelgti iš šalies, suvaidindami tam tikras scenas ir čia pat išeinantys iš savųjų vaidmenų, kad pasitartų su Režisieriumi, kaip geriau perteikti tam tikrą emociją. Kartais aktoriai pernelyg stipriai įsijaučia į savuosius veikėjus, ima improvizuoti, nors ir labai nedrąsiai. Dar kartkartėmis atrodo, kad aktoriai yra kiek suvaržyti literatūros kūrinio.
Pagrindinius vaidmenis įkūnijantys Justina Nemanytė ir Rolandas Normanas savo veikėjus vaizduoja nuo jų gimimo iki mirties. Paradoksalu - vienas kitą mylintys jaunuoliai kartu būna tik savo likimų šešėliuose, mat Milda, ieškodama geresnio ir linksmesnio būvio, savo gyvenimą sieja vis su kitu vyru, su Jonu susitikdama tik retsykiais. Aktoriams pavyksta suvaldyti žiūrovų dėmesį, įtaigiai perteikiant lietuviško kaimo pilkos ir purvinos kasdienybės atmosferą, neperžengiant vulgarumo ribos.
Nepaisant minėtų trūkumų, R.Banionio „Rūkas virš slėnių“ - įtraukiantis, jaudinantis kūrinys, su didele pagarba perteikiantis R.Granausko romano elegišką nuotaiką. Šiuolaikiška spektaklio forma leidžia, ypač jaunesniam žiūrovui, į istoriją pažvelgti ne nuobodžiai, o įsijautus kartu su veikėjais išgyventi tam tikras istorines permainas, neišdildomas iš mūsų kolektyvinės pasąmonės.
