Asmeninių teritorijų kaleidoskopas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2015-11-08 7 meno dienos, 2015 11 06

aA

Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Teritorija“, kuriuo kaip režisierė debiutuoja teatro aktorė Aušra Pukelytė, mėgina jungti teatrą ir kino meną. Dramaturginiu pagrindu A. Pukelytė pasirinko iš kunigaikščių Oginskių giminės kilusio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“. Tokį laišką kunigaikštis rašė savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, susiruošusiam vykti studijuoti į Italiją. Tai tėviški pamokymai, kaip reikėtų sūnui elgtis, kad taptų gerbiamu ir laimingu žmogumi. A. Pukelytė šiuos priesakus, kaip universalius, perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.

M.K. Oginskio tekste užrašyti ne tik konkretūs punktai „geriau (ne)daryk taip“, bet ir juos lydinčios filosofinės mintys mokslo, moralės, religijos ir kitais klausimais. Žodžiai jungiasi į jautrias, šiek tiek liūdesio palytėtas sakinių kompozicijas, tarsi tai būtų paskutiniai tėvo ištarti žodžiai. Spektaklyje lyriškąją priesakų plotmę, tėvišką meilę ir pagarbą sūnui perteikia kinematografinė pastatymo dalis. Ričardo Matačiaus režisuotose videoprojekcijose vaizduojamas jaunuolis (Augustas Gradauskas), su kuriuo tapatintis gali bet kuris jaunesnis spektaklio žiūrovas, susiduriantis su panašia tokio amžiaus žmogaus patirtimi - asmeninės teritorijos gynimu, savo išskirtinumo suvokimu, meile merginai, draugyste ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų pasaulį.

O teatrinė pastatymo dalis perteikia vaizdo įraše vaizduojamo jaunuolio vizijas. Sapniškąją realybę scenoje padeda išreikšti ratu besisukanti platforma su žiūrovų kėdėmis, leidžianti pamatyti vis kitą veiksmo vietą, kaleidoskopiška įvykių jungtis ir keistoki personažai. Pastarieji - vyras ir žmona (Aleksas Kazanavičius, Dovilė Šilkaitytė), veikiantys savoje, niekad neperžengiamoje buitinės kasdienybės teritorijoje. Jiedu gyvena besikuisdami namuose, apstatytuose iš sovietmečio atkeliavusiais baldais ir daiktais (scenografijos ir kostiumų autorė - Urtė Rimkevičiūtė). Vienintelis jų langas į pasaulį - nuolat įjungtas televizorius, leidžiantis pamiršti save ir susitapatinti su serialų veikėjais. Šių personažų pasaulis smarkiai kontrastuoja su videoprojekcijoje rodoma vaikino asmenine teritorija, apsupta būties filosofijos.

Paradoksalu, nors šiuo kontrastu siekiama palikti pakankamai laisvės žiūrovo interpretacijai, kartu ji yra apribojama. Pakylėtos ir įžemintos plotmių susidūrimas lyg ir siūlo atsakymą, kad Oginskio priesakai sūnui tokiems tėvams net nesuprantami.

Ekrane jaunuolio tėvo nematyti, girdisi tik jo išsakomos mintys. Scenoje veikiantys veikėjai videoprojekcijoje šmėkšteli tik oro uoste, jaunuoliui išskrendant į užsienį. Kinematografinis vaizdas sugestijuoja, ką tėvas ar motina turėtų pasakyti tokiu momentu, deja, tai nepasiekiama. Kita vertus, tik spėjamai kaltinami ir patys tėvai. Tėvų ir sūnaus teritorijos susiliečia, bet nesutampa, taip ir lieka kiekviena sau. Skaudžią, liūdnoką patirtį spektaklyje sustiprina Martyno Bialobžeskio kurta muzika.

Kai kurių scenų jungtys yra pernelyg abstrakčios, reikalaujančios konkretesnės krypties interpretacijos. Dalies veikėjų pasirodymų prasmė lieka neaiški. Susidaro įspūdis, kad šie fragmentai, kaip ir žiūrovų vietų sukinėjimas, greičiau yra „specialieji efektai“, skirti išblaškyti jaunojo žiūrovo nuoboduliui, o ne svari atrama plėtojant spektaklio mintis. Veiksmas ir muzika tarytum panardina į melancholišką transą, kurį spektaklio pabaigoje sudrumsčia aplink ratu besisukančius žiūrovus staiga pradėję šokti breiko šokėjai ir pasirodęs tikras vilkšunis, prieš tai matytas videoprojekcijoje.

„Teritorija“ palieka neišbaigtumo įspūdį, o ir videoprojekciją kartais žiūrėti smagiau nei patį vaidinimą. Vis dėlto čia bandoma įdomiai jungti teatrą su kinu, ieškant šiuolaikiškos, jaunimui suprantamesnės teatro formos. 

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.