Kastytis Rudokas
„Tobulumas yra visur, jei tik mes pasirenkame jį atpažinti“, - teigia Okakura Kazuko - filosofinio veikalo „Arbatos knyga“ (angl. The Book of Tea) autorius. Pats veikalas įdomus ne tik tuo, jog bando paaiškinti Japonijos kultūrą per arbatos gėrimo ceremoniją vakarų civilizacijai suprantama kalba. „Arbatos knyga“ neretai yra laikoma HeiddegerioDasein koncepto įkvėpėja ar net autentiška būties filosofijos pradininke. 1906 metais, kai Europos kultūroje istorizmo architektūra nenoriai užleidžia vietą industriniam pastatų dizainui, o Duchampas „fontaną“ į galeriją atsineš dar tik po 11 metų, japoniškoji tobulumo samprata estetikoje išreikšta per paprastą, minimalistinę formą, tampa savotišku atspirties tašku, kuomet naujajai epochai ieškoma ir naujo rūbo.
1951 metais viename Čikagos priemiesčių Ludwigas Miesas van der Rohesas užbaigia Franswortho namo projektą - vieną žymiausių minimalizmo stiliaus pastatų pasaulyje. Nėra abejonių, kad tokios architektūros formos pilnas paveikumas atsiskleidžia tiktai per kognityvinį kodą - t. y. suvokėjas tiesiog privalo žinoti kaip, iš architektūros istorijos perspektyvos žvelgiant, architektūra tapo tokia dematerializuota.
2015 metais Kaune choreografas ir šokėjas Kenzo Kusuda pristato šokio interpretaciją „Kvėpavimas“. Lygiai kaip ir Franswortho namas, kuris savo forma yra transparentiškas, bet jo tikroji idėja slepiasi giliai kontekste, taip ir K. Kusuda įkūnija savotišką momentą, nedidelį tašką mūsų laiko kontinuume, talpinantį neapčiuopiamą gausybę informacijos. Patikslinant galima teigti, jog informacijos čia yra tiek, kiek jos yra sukaupta per visą žmonijos egzistenciją, neišskiriant ir būsimų nutikimų. K. Kusudos pasirodymas prasideda šiam gulint ant sustumtų kėdžių, vėliau menininkas apsiauna šlepetes ir po truputį į ritualą bando įtraukti žiūrovus. Komiški elementai, rodos, palengvina publikos ir menininko ryšį bei tampa stebėtinai puikia įžanga į „rimtąją“ spektaklio dalį, kuri jau vyksta laiptinėje. Čia, derant violančelės (Patris Židelevičius) bei šokėjo improvizacijoms, gimsta paralelinė realybė, kurios sukūrimui pajungiama vieta, kūnas, muzika, žiūrovai, o tarpusavio santykis tampa kūrybos varomąja jėga. Galiausiai šokėjas grįžta laiptais aukštyn, it Mozė prasiskyręs pro žiūrovų jūrą. Pasirodymas baigiamas, kai K. Kusuda žiūrovams pasiūlo atsigerti arbatos su spurgomis ir gražia lietuvių kalba paragina jaustis kaip namie.
Iš tikrųjų K. Kusudos pasirodymas - tai dekonstruotas vienas, rodytųsi eilinis žmogaus gyvenimo momentas. Nėra itin svarbu, ar tai svečio pasitikimas, ar kaip tik neplanuotos kompanijos priėmimas namuose vos prabudus iš miego. Svarbu tai, kad lygiai kaip ir O. Kazuko veikale - tobulumas, kaip ir visas pasaulis, yra lengvai sutalpinamas į vieną patį paprasčiausią elementarų veiksmą, trumpą procesą ar atokvėpį. „Kvėpavimas“ tiesiai, bet visgi subtiliai klausia: ko vertas būtų Mozės jūros perskyrimo veiksmas, jei žydų tauta nebūtų ištvėrusi 40 metų nykių dienų dykumoje? Ar didelė revoliucija arba pompastinis renginys tikrai yra vertesnis už eilinę, sakytum nuobodžią, dieną, praleistą namie? Ar dera juokauti prieš atliekant kažką be galo svarbaus?
Taigi, K. Kusudos „Kvėpavimas“ apeliuoja į amžinybės dimensiją. Tai jokiu būdu nėra teminis ar nišinis pasirodymas, skirtas siaurai problematikai. Tai veikiau mąstymas apie mąstymą, dekonstruojant ir aiškiai parodant akimirkos sąrangą, jos svarbą. Kita vertus, spektaklis nesiekia sumenkinti didžiųjų įvykių ir iškelti į pirmą planą marginaliąją dimensiją, kas yra neretai būdinga mūsų postmoderniam būviui. Choreografas veikiau parodo tai, kad didelis ir mažas yra nuolatinės apykaitos proceso sąvokos, lemiančios viena kitos konfigūraciją. Lietuvių egzodo filosofas Vincas Vyčinas kadaise rašė, jog laukų tręšimas mėšlu mitiniam žmogui yra ne tik darbas, lygiavertis kitiems ūkio darbams. Jis lemia absoliučiai viską, netgi santykį su dievu, namiškiais. Jis, kaip ir bet kuris kitas darbas, yra visumos dalis, kurios negalima pašalinti, kadangi išėmus vieną dalį - sistema nustos prasmės.
Simboliška, jog K. Kusuda miniatiūroje „Kvėpavimas“ prezidentūros rūmus paverčia namais, taip grąžindamas jiems autentišką pirminę funkciją, kurios, matyt, valdžios pastatai niekada ir neatliko. Nemažiau simboliška ir tai, kad pasirodymas užbaigiamas pakvietimu arbatos, kas vis dėlto nebuvo menininko intencija, o tiesiog organizatorių planas. Galiausiai, kaip jau minėta, kiekvienas spektaklio žiūrovas tapo veikėju, kaip pažymėjo ir pats atlikėjas. Pasirodymas išpildomas tik drauge su žiūrovais, kitaip tariant, žiūrovo ir kūrėjo santykis pats tampa kūrinio dalimi.
Apibendrinant galima pasakyti, jog „Kvėpavimas“ yra itin aktualus šių dienų kultūriniame kontekste, kur dominuoja nišiniai ir itin specializuoti veiksmai ir procesai. K. Kusudos improvizacija renkasi kalbėti itin sudėtinga tema apie amžinybę trumpiausioje laiko atkarpoje, taip stengiamasi parodyti akimirkos sąrangą, transparentišką ir perregimą (nuo mažiausio iki stambiausio segmentų) pasaulį. Judesio ir muzikos pagalba K. Kusuda atranda ir parodo akimirkos tobulumą.
