Vytauto Kernagio sugrįžimas prie gitaros ir poezijos

Karolina Remeikaitė 2015-10-20 lrytas.lt, 2015 10 20

aA

Susitikti dar kartelį. Jei ne iš tikrųjų, tai bent jau mintimis. „Baltasis sodininkas“ - tai naujas Vytauto V.Landsbergio spektaklis apie kitokį Vytautą Kernagį. O labiausiai - apie jo kūrybą. Šešėlinę, melancholišką, asmenišką. 

Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos. Norinčių linguoti ir dainuoti buvo, bet tekstus tildė jų nemokėjimas. Spektaklio repertuarą sudarė dainos, dažniau, matyt, skambėjusios užkulisiuose, grandioziniams koncertams pasibaigus.

„Jeigu grįšiu, tai be jokių kabaretų ar televizijų - grįšiu su gitara ir poezija“, - sakė V.Kernagis. Tam jis visada laukė geresnio laiko. Dabar šiuos žodžius scenoje taria kolega aktorius Vidas Petkevičius, spektaklyje įkūnijęs maestro. V.V.Landsbergis mėgina padaryti taip, kaip ir norėta: gitara, Vytautas ir poezija. Paskutinė valia - apie tikrąją prigimtį, kviečiant klausytis, o ne traukti kartu. 

Prigesintoje lempų šviesoje gyvenimo atributais apstatyta scena - baras, kėdės, vinilai, krėslas, veidrodis, lempa, radijas ir, žinoma, gitara - pagrindinis gyvenimo ginklas. Žiūrovai į susitikimą pakviečiami Vytauto aplinkoje. Epizodais papasakota užkulisinė gyvenimo istorija atskleidė sunkiai pritampančią asmenybės pusę.

Priebėga nuo svetimo pasaulio tapdavo muzika. O tiksliau - poezija. Jos skaitymas dainuojant, muzikalus išgyvenimas atverdavo naujus prasmių kontekstus. Simboliški vaizdiniai, siužetai iš pasakų ar kasdienybės pajuoka vaduodavo vidinį pasaulį nuo realybės, kurią vertino kandokai. 

Spektaklyje Vytautą regime praktiškai vieną, tik aktorių Indrės Mickevičiūtės ir Roko Petrausko duetas padeda kurti skirtingas aplinkybes, šešėlių teatru papildo dainų tekstus. Iš esmės tai gan filosofiškas ir lėtas pabuvimas su žmogumi, stebint vis didėjantį jo užsisklendimą savyje, kurį palydi ir fizinis skausmas. Apie tokią būseną kalbėti sunku, turbūt kaip ir į tai žiūrėti, kai iš to nepadaroma herojinė drama. 

Ne tik teatrališką, atpažįstamą, bet ir kenčiantį V.Kernagį vaidinančiam V.Petkevičiui tai buvo nelengva užduotis - įkūnyti visų atsimenamą kolegą. Eilių išgyvenimas, jas suvokiant gitaros akordais - pagrindinis dalykas, kuris V.Kernagio kūrybą darė autorinę ir tikrą. Nuo to turėtų pradėti kiekvienas dainuojamosios poezijos festivalių dalyvis. Juk tuo ji išskirtinė. 

Kaip ir spektaklyje - svarbiausia buvo ne tai, kaip tiksliai pavyko atkartoti maestro asmenybę, jo muziką, o kokiu santykiu tai buvo palydėta. Dėl artimumo jis buvo jautrus ir atsargus, bet išgyventas.

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.