Niekas nieko niekam nieką nė su kuo – niekada

Ingrida Gerbutavičiūtė 2015-10-14 dance.lt, 2015 09 28

aA

Ar prisimenate kultinę Vytauto Kernagio „Niekų dainelę“? Ją norėjosi klausytis valandų valandas. Kodėl? Nes ji apie nieką! Nieko kaip meno objekto turinio apibrėžimas yra toks pat patrauklus kaip ir absurdo sąvoka. Niekas yra neapčiuopiamas, sunkiai sudaiktinamas, apibūdinamas ar atvaizduojamas, nekritikuojamas, neturintis prasmės, bet čia pat ir absoliučiai teisingas. Taigi toks uždarai atviras arba atvirai uždaras reiškinys yra tikras įkvėpimo šaltinis menininkams. Šį reiškinį kaip absoliučiai teisėtą idėją pasirinko Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė jauniesiems menininkams“ dalyvės lietuvės Marija Baranauskaitė ir Giedrė Malūkaitė bei portugalė Sara Chéu teatriniame vyksme „Thanks God I'm not an Artist“.

Trijulė, apsibrėžusi performatyvaus vyksmo turinį - beprasmius ir laikinus dalykus kaip vartotojiškos visuomenės atspindį, - kritikuoti norėjo ne mus supančią (pop)kultūrą, bet meno kūrinių, tarnaujančių tai pačiai kapitalizmo mašinerijai, gausą. Todėl bandė sukurti vyksmą apie nieką. Tačiau niekas, materializavęsis popkultūros artefaktuose,Coca ColojeAdidas sportinėje aprangoje, blizgiame nagų lake, asmenukėse ir kitokiame kiče, pernelyg priartėjo prie griežto meninio pareiškimo, kuris subliuško tarsi muilo burbulas.

Prieš prasidedant teatriniam vyksmui žiūrovai gavo „Thanks God I'm not an Artist“ anotacijas, atspaustas ant auksu žvilgančio popieriaus. Pirma pusė akį traukė švedų choreografo ir filosofo Mårteno Spångbergo vardu ir pavarde - jis įkvėpęs kūrėjas imtis šio eksperimento. Gaila, jog M. Spångbergas tik įkvėpė, o ne pilnavertiškai (režisūriškai, dramaturgiškai ar choreografiškai) prisidėjo prie teatrinio veiksmo plėtotės, nes šis, „apaugintas“ geromis idėjomis pakrypusį performanso stuburą slėpė vien puikia viešųjų ryšių strategija. Bananas, atvaizduotas ir anotacijoje, ir valgytas teatrinio vyksmo metu, aiškiai koreliavo su poparto atstovo Andy Warholo meniniais simboliais. Tačiau didelės įtakos pačiam performansui neturėjo ir liko tik kaip savitikslė poparto citata. Antra anotacijos pusė žiūrovams pateikė dešimt šmaikščių taisyklių tarsi dešimt vartotojiškumą kritikuojančio menininko įsakymų, pvz., „Don't create. Art is for nothing“, „Don't be someone. To avoid it just start to be nobody“, „Avoid emotions. Love starts from nothing“, „Do nothing as much as possible. You need nothing to be happy“, etc. Teatrinio vyksmo metu šiuos sakinius tarsi mantras kartoti teko ir žiūrovams. Gal tam, kad geriau suprastume teatrinio vyksmo tikslus? O gal ir tam, kad suvokę, jog šis vyksmas yra savitikslis, neieškotume jame apčiuopiamo turinio?

Beveik valandą trukęs performatyvus reginys buvo blizgiai nepatrauklus, sprangus tarsi neprinokęs bananas, kvepiantis acetonu ir putojantis tuščiais burbulais tarsi suplakta Coca Cola. Kodėl? Nes viskas, ką darė atlikėjos (meditavo, šoko pagal Rihannos hitus, lakavo nagus, gėrė Cocą Colą, flirtavo su publika ir t.t.) turėjo būti niekas, tačiau niekas čia virto kažkuo, kuris aiškiai nuslydo į popkultūros kritikos gretas, o šios teatrinio vyksmo metu visiškai išskydo, nes trijulės atlikimas rodėsi lyg ta nevykusi asmenukė, kurią čia pat norisi ištrinti. Gaila, jog kūrybinis „Thanks God I'm not an Artist“ kontekstas pranoko patį vyksmo turinį, nes meninė užuomazga galėjo tapti tikru hitu kaip toji „Niekų dainelė“.

Kūrėjas norisi pagirti už pasirinktą meninį formatą, kurio Lietuvoje labai trūksta, ir, žinoma, už drąsą. Nes rizikuoti susimauti meninėje formoje, kuri Lietuvos publikai dar ganėtinai svetima, yra didžiulis žingsnis į meninės „nežinomybės“ platybes. Taigi, linkiu, kad niekas (M. Baranauskaitė, G. Malūmaitė ir S. Chéu) nieko (stipriau vedamos M. Spångbergo) niekam (Lietuvos žiūrovams ir ne tik) nieką (kaskart sukurtų vis kitokį meninį vyksmą, o ne produktą kaip vartotojiškos mašinerijos priešpriešą) nė su kuo (su ryškesniais vartotojiškumą menančiais ar jį įkūnijančiais vaizdais bei simboliais) - niekada (...).Visi!

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.