Pirmoji šio sezono Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera - „Miškinis“. Išgirdus tokį pavadinimą galbūt ne vienas pagalvojo: „Vadinasi, apie partizanus“. Juk kai Lietuvos žiniasklaida beveik kasdien pumpuoja pranešimus apie karinį pavojų, kai Lietuvos televizijos ekranų veidai (net ir moteriški) nušvinta tarp „Tikrų vyrų“, kai vis dažniau sužinai, kad draugo draugas ar jo pažįstamo pažįstamas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, - turbūt natūralu, kad „Miškinis“ nekelia asociacijų su, pavyzdžiui, žymiu choro dirigentu Vytautu Miškiniu. Tiesa, jau net spektaklio plakatas, kur iš už medžio į mus paklaikusiu žvilgsniu stebeilijasi aktoriaus Vainiaus Sodeikos veidas, išduoda, kad scenoje nebus vartomi natų sąsiuviniai ir ore neskraidys dirigento batuta, o greičiau atsiskleis lietuviškose džiunglėse gyvenančio Robinzono Kruzo istorija. Tačiau net ir pastarasis spėjimo šūvis nėra visiškai tikslus.
Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atsidūrė latvio Janio Pinupo (1925-2007) gyvenimo istorija. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas į Raudonąją armiją, kai jam tebuvo devyniolika. Bet pasitaikius aplinkybėms jis dezertyravo: pasišalino ne tik iš kariuomenės, bet ir iš visuomeninio gyvenimo - 50 metų slapstėsi nuo sovietų, viešumoje pasirodė tik sulaukęs 70-ies. Kodėl pasirinkta būtent latvio istorija? Ar todėl, kad į Kauną kurti spektaklio buvo pakviesti menininkai iš Latvijos - režisierius Valteris Silis ir dramaturgas Janis Balodis? Kodėl apskritai tokia istorija atsidūrė Lietuvos scenoje? Ar todėl, kad XX a. mūsų šalies biografijoje panašių atvejų irgi būta?
Latvių kūrėjų duetas nekuria spektaklių šiaip sau. Tokią nuomonę Vilniaus ir Kauno žiūrovai galėjo susidaryti, ne viena proga įvertinę jų darbus: prieš porą metų „Sirenų“ festivalyje viešėjo Silio „Legionieriai“, tais pačiais metais Kaune vykusiame Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje - menininkų bendras darbas, monospektaklis „Nacionalinis plėtros planas“, o pernai Silis ir Balodis pristatė pirmąjį bendradarbiavimo su lietuvių aktoriais bandymą - „Barikadas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nors juose nagrinėjami skirtingi istoriniai ir dabarties įvykiai, kalbama apie skirtingas problemas, tačiau visuose galima rasti pasikartojantį klausimą: kokia yra individo atsakomybė visuomenei ir visuomenės - individui? Šį klaustuką galima įžiūrėti ir „Miškinyje“, tik šįkart jis pasislėpęs gūdžioje spektaklio girioje.
Miškas „Miškinyje“ išaugo pagal panašią formulę kaip ir kiti Silio ir Balodžio darbai: pagal surinktą dokumentinę medžiagą aktoriai kūrė etiudus, režisierius ir dramaturgas atrinko tinkamus, koregavo juos ir lipdė spektaklį. Akivaizdu, kad būtent scenų atranka buvo viena sudėtingiausių ir su ja šįkart nepavyko iki galo susidoroti. Juk sunku atsisakyti scenų, kurios spektaklio pradžioje atskleidžia galimas Jono Petručio (taip į lietuvių kalbą buvo „išverstas“ Janis Pynupas) patekimo į mišką versijas, sunku atsispirti epizodams, kuriuose apsireiškia „egzotiškos“ to laiko detalės (Brežnevas, Gagarinas, Modrio Tenisono pantomimos trupė, kolūkiečiai, vėliau - Brazauskas ir t.t.), norėjosi kūrėjams įterpti žodį apie šiandien aktualų (ar suaktualintą?) šalies gynybos klausimą, paaiškinti, koks tardymas sovietmečiu galėjo grėsti įtariamo dezertyro šeimai, norėjosi parodyti Nepriklausomos Lietuvos biurokratinį absurdą, tuometinius (ir dabartinius) treninguotus piliečius ir dar daug kitų dalykų. Dalis tokios informacijos nuspalvina pastatymą smagiomis, ironiškomis spalvomis, kita dalis - bando paaiškinti Jono gyvenimo momentus ar pasiūlyti pažvelgti į juos iš šių dienų perspektyvos. Tačiau kai detalėms skiriama nemažai sceninio laiko, jos per daug ištęsia spektaklį ir kūrinys susmulkėja. Jono Petručio istorijos ribos išsiplečia (spektaklio trukmė - taip pat), tačiau žvilgsnis į ją netampa skvarbesnis.
Tiesa, gebėjimas dokumentinius faktus interpretuoti su humoru, ironija ir fantazija, rimtus dalykus scenoje pateikti išdykėliško kvailiojimo pavidalu - manau, yra viena iš labiausiai brangintinų Silio ir Balodžio kūrybos savybių. Pavyzdžiui, šelmiškai ir kūrybiškai aktoriai sužaidžia sceną, kurioje Dievas (Saulius Čiučelis) gelbsti Joną (Vainius Sodeika) nuo mišką skrodžiančių šūvių, arba vėliau linksmai ironizuoja lietuvių nesusikalbėjimą su Vakarų Europos žurnalistais, pastariesiems prilipindami tautinius stereotipus: prancūzė klausia Jono, ar šis turėjęs homoseksualių santykių, vokietis - ar dėl Vokietijos kaltės Jonas 50 metų prabuvo miške, ir t.t.
Atrodo, kad Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriams būtent juokauti ir fantazuoti Jono Petručio gyvenimo motyvais labiausiai ir patiko. Spektaklyje „Miškinis“ visi jie sukūrė nemažai skirtingų personažų, sunku net suskaičiuoti, kiek kartų užkulisiuose aktoriams teko peršokti iš vieno kostiumo į kitą (kostiumus ir scenografiją spektaklyje kūrė Ugis Berzinis). Tačiau toks žongliravimas poros minučių vaidmenukais daugeliui pakiša koją kuriant svarbiausius istorijos veikėjus. Vainiaus Sodeikos Jonas, Eglės Grigaliūnaitės Sesuo Veronika ir Vaido Maršalkos Brolis Stanislavas - šie vaidmenys aktorių atrodo dar ne visiškai prisijaukinti, žodžiai ir gestai neužtikrinti ir ne taip lengvai „prilimpantys“ kaip epizodiniams veikėjams.
Kai jaunieji aktoriai Jono ir Veronikos vaidmenis perleidžia vyresnės kartos kolegoms Liubomirui Laucevičiui ir Vilijai Grigaitytei, jų veikėjų linija stipriai pasikeičia. Jei Sodeikos Jonas buvo bailus ir kiek lengvabūdiškas, tai Laucevičiaus - ramus ir užsisklendęs, jei Grigaliūnaitės Veronika - ryžtinga ir kiek nervinga, tai Grigaitytės - jau daug kam abejinga, bet dėl ko nors vis burbtelinti. Vyresnių aktorių Jono ir Veronikos pora atrodo įdomesnė, nes kūrėjai sugeba tarp savo personažų subtiliai užmegzti ryšį - nedidelę įtampą, atsirandančią dėl ilgamečio gyvenimo kartu. Būtų įdomu, jeigu jaunieji aktoriai taip pat atrastų tam tikrus pagrindinių savo personažų ryšius su kitais arba, pavyzdžiui, Sodeika ir Laucevičius sukurtų aiškią vidinę giją, surišančią jauną ir seną Joną, nes kol kas atrodo, kad jie kuria atskirus personažus, spektaklyje tik formaliai susietus.
Dabar „Miškinyje“ įdomiausias yra Pasakotojas, t.y. aktoriaus Sauliaus Čiučelio kuriamas istorikas Tomas Kudirka. Jis čia užverda Jono Petručio istorijos košę, jis žiūrovų mintis perkelia iš miško į trobą, iš trobos - į autobusų stotelę, jis paaiškina čia pat vaidinamas situacijas bei veikėjų mintis ar jausmus ir visa tai pasakodamas pakeliui pats įsikomponuoja į skirtingus „vaidinimus“ kaip Vertėjas, Brolio anūkas, Dievas ar net svirplelis užpečky. Čiučelio Pasakotojas pirmajai spektaklio daliai suteikia daug gyvumo ir dinamikos, nes žiūrovams ne tik atskleidžia pasakojamos istorijos eigą ir aplinkybes, bet parodo kintantį savo asmeninį ryšį su ja. Iš pradžių jį apima nenumaldomas smalsumas, kai sužino, kad Jonas Petrutis išgyveno 50 metų miške, paskui jis nekantrauja susitikti su Jono brolio anūke, kad išsiaiškintų, kaip Jonui tai pavyko, o kai paaiškėja, kad Jonas tuos 50 metų pragyveno labiau kambaryje negu miške, Pasakotoją aplanko neviltis ir pyktis. Ieškojęs miško brolio ar lietuviško Robinzono Kruzo, kitaip tariant, herojaus, Čiučelio Tomas suprato, kad vis dėlto susidūrė su paprasto bailaus žmogelio istorija. Kaip ją suprasti? Kaip ją vertinti? Deja, antroje spektaklio dalyje dramaturgas ir režisierius eliminuoja Pasakotojo asmenines įžvalgas ir Jono gyvenimo istorijos vertinimus. Čiučelio Tomui palikę tik vaidinamų situacijų pristatymo funkciją, Balodis ir Silis pameta, nors ir menkas, bet vis dėlto turėtas spektaklio vadeles.
„Ar buvimas miškiniu reiškia išsilaisvinimą iš sistemos gniaužtų, ar ilgiausiai trukusį atsakomybės vengimą žmonijos istorijoje?“ - prieš premjerą svarstė Janis Balodis. Apie tai spektaklio kūrėjai tikrai galėjo diskutuoti antroje „Miškinio“ dalyje, tačiau nenorėjo (ar prisibijojo?) patys vertinti Jono Petručio istoriją. Akivaizdu, kad pasakojimas apie šį miškinį-kambarinį neturėtų būti vertinamas vienareikšmiškai, tačiau tam, kad žiūrovams kiltų noras jį vertinti apskritai, spektakliui pritrūko „kabliukų“. Galbūt jei senojo Jono išsipasakojimas brolio anūkams nebūtų buvęs blankus, galima būtų susimąstyti apie žmogaus poreikį bendrauti su kitais ir būti visuomenės dalimi. Dramaturginių ir režisūrinių akcentų trūkumas lėmė, kad ne tik atsakymų, bet ir pačių klausimų spektaklyje tenka ieškoti kaip adatų šieno kupetoje. Todėl ir paskutinis Čiučelio Pasakotojo monologas, kuriame jis svarsto, kodėl vis dėlto pasakojo Jono Petručio istoriją, atrodo kaip visiškai bereikalingas spektaklio kūrėjų pasiaiškinimas ir atsiprašymas.
Summa summarum pirmasis blynas - Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės bandymas bendradarbiauti su režisieriumi Valteriu Siliu ir dramaturgu Janiu Balodžiu - nėra prisvilęs. Jis tik stipriai per didelis, netelpantis į keptuvę, todėl iki galo neiškepęs - skanus, bet tiesiog labai nepatogus valgyti. Reikia tikėtis, kad teatro trupė neišsigąs tokio rezultato ir dar ne kartą bandys kurti gyvą, kūrybišką ir ansamblišką spektaklį kartu su šiais latvių menininkais.
