Priartinti režisierių
Ieva Kotryna Skirmantaitė
Kas paneigs, kad Lietuvos teatro padangėje stipriai veikia Eimunto Nekrošiaus mitas? Bendrai žvelgiant - režisieriaus kultas yra gana giliai įsišaknijusi mūsų teatro tradicija. Audronis Liuga, kūrybinis filmo "Eimuntas Nekrošius: Nutolinti horizontą" autorius, siekė atskleisti režisieriaus portretą ne kaip nacionalinę vertybę, prieš filmo premjerą pabrėždamas - tai žvilgsnis ne į kūrėją, o į kuriantį žmogų. Eimuntas Nekrošius yra uždara asmenybė, dėl to galimybė stebėti jo kūrybinį procesą iš arti, kurią suteikia filmo komanda (filmo autorius Audronis Liuga, režisierius Juozas Javaitis, operatorius Donatas Buklys), išties neeilinė. Italijoje ant suoliuko, fone besifotografuojant turistams, A. Liugos kalbinamas režisierius dalinasi savo mintimis apie gyvenimą, ir jos tampa lyg raktu į jo spektaklius. Paraleliai matome scenas iš naujausio režisieriaus pastatymo - "Boriso Godunovo" repeticijų bei spektaklio ištraukų. Į sielą, į kūną, į Dievą per darbą ir valią, taip kabintis į gyvenimą. Kaip ir režisierius, taip ir jo herojai - besikankinantys ir ieškantys išeities bei prasmės, galiausiai atsigręžiantys į paprastus dalykus - kėdė, stalas ar batai. E. Nekrošiaus teatras - metaforų teatras, kur vidiniai, dvasiniai išgyvenimai išreiškiami per daiktus ar tam tikrus fizinius judesius; jei niežti padus, tai veikėjas juos fiziškai ir kasosi. Įterpiami archyviniai kadrai iš senų E. Nekrošiaus pastatymų išryškina jo darbų tęstinumą, režisieriaus ištikimybę savitiems sceniniams sprendimams ir temoms, tam tikrą nekintamumą ir stabilumą.
Filmo autoriai nori priartėti ir priartinti režisierių, todėl didžiąją filmo dalį kamera nukreipta į jį - filmuojama stambiu planu, tarsi norint įsiskverbti į mintis ir vaizdinius, tuos, kurie neišreiškiami žodžiais. Tačiau tai ilgainiui sukuria klaustrofobinę atmosferą. Tokia intensyvi akistata su režisieriumi ir jo mintimis neleidžia įkvėpti ir lyg uždaro E. Nekrošių jo paties apmąstymuose, taip savotiškai jį ne priartinant, o atitolinant. Repeticijų metu kyla stiprus vidinis noras kamerą nukreipti į repetuojančius aktorius, o jei kamera į juos „pažvelgia“, ji niekada neapjungia režisieriaus ir jo aktorių, tarsi nori atskirti abi šias puses. Daugiau erdvės atsiveria Italijoje filmuotose kadruose, vienas iš jų, kai simboliškai Venecijos lagūna kamera tolsta nuo San Mikelės kapinių sienos. Nes režisierius dar stipriai gali suspausti kumštį.
Audronis Liuga nebando inspiruoti diskusijos, jis pasidalina jam pačiam artimomis režisieriaus mintimis. Tokia dokumentika, be abejonės, irgi galima ir prasminga, kitas klausimas, kaip būtų įdomiau. Nors siekiama parodyti E. Nekrošių žmogišką ir paprastą, pavyzdžiui, įterpiant įvairias komiškas detales iš repeticijų, ir iš tiesų tai pavyksta, tačiau būtent iš filmo autorių (ar autoriaus?) pusės yra vis dar juntamas apologetinis požiūris į režisierių. Ar tikrai pavyko nutolti nuo bandytos išvengti "kūrėjo" koncepcijos?
Tą patį vakarą "Skalvijos" kino teatre susijungus Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui bei teatro festivaliui "Sirenos", įvyko ir Miko Žukausko filmo premjera: „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę““. Filmo autoriai fiksuoja Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pastatyto Thomaso Bernhardo "Didvyrių aikštės" spektaklio repeticijas. Čia taip pat visas dėmesys sutelkiamas į režisierių, siekiama atskleisti jo darbo metodiką. Nors M. Žukausko filmas stokoja aiškios pabaigos, jis žymiai gyvybingesnis, alsuojantis. Žinoma, tai diktuoja ir visiškai priešinga Krystiano Lupos asmenybė, įtraukianti net tuos, kurie su teatru neturi nieko bendro. Mikas Žukauskas su savo komanda repeticijų metu buvo stebėtojai iš šono - kuklūs ir nepastebimi. Taikliai pasirinkti rakursai bei kadrai montažo metu suteikia gana šviežio filmo įspūdį, tuo tarpu iškart po to parodytas A. Liugos filmas apie Nekrošių padvelkia šiek tiek senstelėjusia stilistika.
Visgi labai smagu, kad tą vienintelį vakarą VDFF buvo galimybė pamatyti abu šiuos filmus, kartu ir palyginti ne tik skirtingus portretinės dokumentikos pavyzdžius, bet taip pat visiškai skirtingų teatro krypčių atstovus, jų darbą su aktoriais.
Krystiano Lupos aikštė
Rūta Oginskaitė
Režisierius stebi kito režisieriaus darbą. Jie abu kuria savus pasaulius. Kūrinys įkvepia kūrinį: pjesė - teatro spektaklį, jo repeticijos - filmą. Tokiu pagrindu sukurtas Miko Žukausko filmas „Trikampiui pakilus“ apie tai, kaip Krystianas Lupa repetavo Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Galbūt reikėtų pridėti, kad teatro kūryba, kaip ir kiekviena kita, yra intymus dalykas, todėl stebintieji - pats filmavęs Mikas Žukauskas ir operatorius Donatas Buklys, tegu ir labai kukliai elgęsi, buvo ne kartą išprašyti iš repeticijų. Bet šita žinia - ne apie filmą, ji neturi nieko bendro su turiniu, tai informacija šalia. Tarkime, savarankiškam pasvarstymui, kodėl teatro kūrybos įamžinimas kine nėra dažnas reiškinys, nors turėti tokius dokumentus verta.
Prieš „Didvyrių aikštės“ premjerą iš teatro sklido laimingų aktorių interviu - kaip jiems įdomu dirbti, kaip netikėta, nauja, teisinga, gera. Mikas Žukauskas savo pasakojimą montuoja ne kaip reportažą ir jokių interviu neima, jam rūpi liudyti procesą, tėkmę (tokia maniera visai neplanuotai dera prie brolių Davido ir Alberto Maysle's retrospektyvos, rodytos VDFF, kur vyko Miko Žukausko darbo pemjera). „Trikampiui pakilus“ yra, sakytum, naršymas po Thomaso Bernhardo pjesę, jos herojų sielos užkaborius, į kuriuos skverbiasi ir juos tiria Krystianas Lupa. Toks ir yra šito Europos teatro meistro repetavimo metodas.
„Didvyrių aikštės“ repeticijų laikotarpiu tik girdėjau, o Miko Žukausko filme matau Krystianą Lupą, tampantį įvairiais pjesės personažais, gedinčiais ką tik nusižudžiusio profesoriaus Jozefo. Lupa virsta tarnaite Herta, ekonome ponia Citel, velionio broliu profesoriumi Robertu, našle Hedviga, jos ir nusižudžiusio profesoriaus dukra Ana, net pačiu profesoriumi Jozefu, kurio jau nebėra - jis, pro savo buto langą iššokęs į prakeiktąją aikštę, tą dieną laidojamas. Lupa ir ramiai, ir karščiuodamasis ieško priežasčių, motyvų, kad suvoktų, kokiomis aplinkybėmis galėjo įvykti savižudybė, koks gyvenimas buvo iki tol, kokios tų žmonių būsenos laidotuvių dieną, kodėl ir apie ką jie nesusikalba. Jis nieko neaiškina, jis aiškinasi, mąstydamas garsiai, aktorių akivaizdoje. Jis kalba Bernhardo neparašytus personažų vidinius monologus - štai tas be galo įdomu.
Lupa personažų vardu negailestingai samprotauja apie kitus personažus. Šitaip persikūnijus atveriamos žeidžiančios tiesos. Ir supranti, kad tiems tik tekste egzistuojantiems žmonėms, tiems 1988 metais parašytiems personažams skauda tie patys dalykai, kurie tau (jam, jiems, joms) skauda šiandien, visada. Tas, pavyzdžiui, „negirdėjimo“ motyvas - kai pašnekovas nepramušamai kurčias tam, ką sakai, nes taip jam saugiau. Arba įtampos, netekties - sustojusio laiko, kurį tenka išgyventi - būsenos.
Pašnekovų nesigirdi. Aktoriai tyli ir klauso. Režisierius juos įkrauna. Jie „pramušami“? Miko Žukausko filme Lupos improvizacijas pratęsia aktoriai, jau tapę personažais: Rasa Samuolytė - Herta, Eglė Gabrėnaitė - ponia Citel, Doloresa Kazragytė - našle Hedviga, Valentinas Masalskis - profesoriumi Robertu, Viktorija Kuodytė - Ana. Režisieriaus minties efemerija įgavo kūną, kitą išraišką. Teatrališkesnę, nei režisieriaus monologai. Natūralu. Ir vėl filmo autorius elgiasi nuosekliai - vengia reportažo, netikslina, ar čia repeticija, ar jau baigtas spektaklis. Kūrinys! Svarbiau, kaip tos būsenos, kurias transliavo Lupa, randa atgarsį per aktorių vaidybą. Čia jie visi matuojasi Bernhardo pjesę, jo užrašytą nerimą. Netgi kai Lupa tyliai vaikšto po savo sukurtą dekoraciją - matuojasi jis ją, tikrina jausmo tikslumą.
Ir truputis mistikos. Per pirmąją filme „Trikampui pakilus“ rodomą repeticiją Lupa pasakoja aktoriams prisiminimą apie jo kambary kadaise švietusį trikampį. Paslaptingas švytintis dalykas viliojęs šokti pro devinto aukšto langą. Į filmą pakliuvo ir faktas, kurį Mikas Žukauskas susiejo su anuo prisiminimu: Vilniuje viešintis Lupa su svita buvo nuvesdintas į tamsų kambarį, o jame įžiebtas nepaprastai režisierių sužavėjęs sietynas. Švytintis trikampis. Beveik jo pasakojimo įsikūnijimas. Tik nebevilioja niekur iššokti, o kelia džiaugsmingą ten patekusiųjų juoką, gal iš netikėtumo, nesupaisysi. Filmo autorius pareikšmina, pasimbolina tą gražią nebepavojingą senieną. Turbūt atokvėpiui tarp slegiančių repetavimo temų. Net per repeticijų salę nežymiai praplevena tamsus trikampis.
Ir truputis klounados. Filme greta Lupos esti antraplanis personažas, toks lyg Lupos šešėlis, bet be tos rimties, be to intelektualaus sielvarto. Repeticijų vertėjas, sugebantis versti Lupos dar tik formuluojamą mintį. Virtuozas. Taigi, girdime ir Lupą, ir stropaus vertėjo dubliažą. Truputį komiškas efektas kine, bet nieko, įpranti, susitaikai. Tuo labiau, kad abu herojai - savo darbo meistrai. Kuriam nors režisieriui kada nors bus įdomu filmo centru padaryti ne teatro genijų, o jo vertėją. Mikas Žukauskas sugeba taktiškai priimti jo darbą ir nesiblaškyti, dėmesį sukaupęs į Krystiano Lupos darbą.
Ir truputis žaidimo. Nusižudžiusio profesoriaus žmona nuolat girdi triukšmą iš Didvyrių aikštės - tai 1938-ųjų triukšmas, kai Hitleris paskelbė, kad Austrija prijungiama prie nacistinės Vokietijos. Viena iš „Didvyrių aišktės“ svarbesniųjų temų - tas triukšmas, kurį girdi Hedviga ir kurio iš tiesų nėra, bet jį savo gyvenimais jaučia visi pjesės personažai. Spektaklio finale, šeimai su artimaisiais susėdus gedulingų prietų, Hedviga vėl ima girdėti tai, kas ją varo iš proto. Filmo finale greta visų už to stalo Hedvigos vietoje sėdi Krystianas Lupa - jis girdi tai, ko negirdi niekas. Nes jis Režisierius. Menininkas. Savo kūrinio valdovas. Ir kaip valdovas jis mosteli - triukšmo įrašas nutyla, filmas su tuo mostu baigiasi. Šitaip Mikas Žukauskas patrvirtina, kad Krystianas Lupa yra savo kuriamo pasaulio viešpats. Kaip ir jis pats, jaunas režisierius, santūriai, bet išsamiai įamžinęs korifėjaus hipnozės seansus.
