.jpg)
Nors teatrą mes įpratę laikyti menų viršūne, vis dažniau imu tuo abejoti. Šiandien teatras dažnai nustoja kalbėti savo kalba, siekia tapti našlaičiu, žiūrovų akyse demonstruojančiu, koks žavus nežinojimas ir primityvumas, kurį kažkas pavadino teatru.
„Sirenų“ festivalyje parodytas flamandų kūrėjų Benjamino Verdoncko ir Pieterio Ampes spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ neįkyriai, sąmoningai, be lašelio rizikos, be originalios išmonės (visi triukai daug kartų matyti) pademonstravo, kaip scenoje gimstantis „vaikų darželis“ gali sukelti juoką, o kitiems - globalių minčių.
Šis performansas malonus tik tiek, kad nieko per jėgą nebruka. Tokia flamandų kultūra. Ir jos galima pasimokyti. Bet pats turinys yra lėkštas, literatūrinis. Čia viską gali paaiškinti, pagrįsti, išmąstyti, bet neišjausti. Čia negali atsipalaiduoti, čia ir juokas - ne juokas. Juodo humoro taip pat nėra. „Nekalbame, kad mus suprastų“ - eksperimentinis pavyzdys, kaip naivūs pastebėjimai, „dzenbudistiški“ jų apžaidimai tampa svarbia kasdienių vartotojų dalimi. Šiandien, kai „Sirenų“ klyksmas labiau girdisi lietuviškuose spektakliuose, šis flamandų kūrinėlis gali būti labiau įvertintas šiuolaikinio šokio ar cirko kūrėjų, nes jiems priklausančių „elementų“ yra kur kas daugiau, negu teatro.
Lygiai prieš porą savaičių toje pačioje Menų spaustuvės erdvėje „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje buvo parodytas kanadiečio Patricko Léonard'o spektaklis „Čiuožykla“ (Kanados trupė „7 Fingers“). Šiandien tarpdisciplininiai menai nieko nestebina, ir griežtų ribų nebūtina brėžti (jos daugiau reikalingos teoretikams, o ne žiūrovui), bet šis džiaugsmo ir nevilties sklidinas spektaklis beveik pusantros valandos spinduliavo menininko išmonę, unikalų profesionalumą. Paradoksas: tai buvo šiuolaikinio cirko spektaklis. O „Nekalbame, kad mus suprastų“ dalyvauja dramos spektaklių festivalyje, nors jame tik apie 80 procentų to, ką šiandien jau atrado cirko kūrėjai.
Ant „lentelės“ išdėliojus priemones, naudojamas abiejuose spektakliuose, nustebtume: praktiškai viskas kartojasi - kėdė, stalas, grotuvas, dėžė ar tuščiaviduris šaldytuvas, laidai, apšvietimas ir dar šiokia tokia regima smulkmė. Jeigu kanadietis nuo detalės iki galingos filosofinės „Čiuožyklos“ užaugino kūrinį, kuris stebino ne vien savo išmone, didžiule rizika, bet ir sugebėjimu neprarasti naivumo, o tiksliau, išradėjo teisės, tai flamandai, „nekalbėdami, kad būtų suprasti“, siekė visiško primityvumo. Maža to, daugelis jų „ėjimų“ buvo numanomi iš anksto. Net finale atsiradusi popsinė eklektika buvo sudaryta iš TV koncertinių vakarėlių triukų ir atrodė kaip rusiškų naujametinių žiburėlių parodija.
Šiandien teatras lyg skęstantysis griebiasi už paskutinio šiaudo. „Plaučiuose“ kalbama apie energiją, deguonį, nors žiūrovai kažkodėl priversti sėdėti beorėje, guma atsiduodančioje patalpoje, užuot tuos pačius dviračius mynę lauke, o spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“ turi sukvėpuoti skrudintuvėje sudegintos duonos smogą ir girdėti Antonio Vivaldi „Metų laikus“. Šio baroko kompozitoriaus muzika padėjo ritmiškai sutvarkyti spektaklio struktūrą, kita vertus, „Metų laikų“ nuvalkiotai gausus naudojimas šokio pasaulyje, įvairiose televizijos „užsklandose“ šiam neva tradiciją laužančiam spektakliui neleido išsivaduoti iš schemų. O vadinamas Vivaldi muzikos „šviesumas“ spektaklyje virto dar viena nieko pozityvaus neskelbiančia iliustracija: XXI amžiaus žmogus yra tik perdirbėjas, vartotojas, kompiliatorius. Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ siekia ne sužadinti žiūrovo mąstymą, o suformuoti jo įvairius suvokimo interpretacijų variantus.
Žaidžiant panašius žaidimus su spektaklio kūrėjais, galima pamanyti, kad Vivaldi muzikos dominantė buvo pasirinkta tik dėl aktoriaus Pieterio Ampe raudonų plaukų panašumo į kompozitorių. Juk Venecijos gyventojai Vivaldi ilgai vadino il Prete Rosso (radonplaukiu kunigu). Šis savo faktūra „žaidžiantis“ kūrėjas panašus į ortodoksų vienuolį, jis lyg Dykumos tėvas, savo ilga barzda ir nekirptais plaukais bandantis simbolizuoti dvasinę ramybę. Benjaminas Verdonckas „žaidžia“ tam tikru vaikiškumu, naiviomis grimasomis, nesuvaidinta vaidyba. Natūros prasme - lyg antipodas savo partneriui. Tačiau neutriruojant veiksmo, aktorių skirtybės taip pat netenka prasmės. Jie netgi susitapatina, susilieja, vienas ant kito bando ir pagulėti, pasibučiuoti, vienas iš kito burnos sirupą geria ar barzdą palaižo. Gal tai meilė, kurią šiandien vis sunkiau atrasti?
Šiame spektaklyje viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Bene patraukliausia tai, kad kūrėjams rūpi publika. Juk yra panašių spektaklių, kurie vaidindami netgi žiūrint publikai į akis, nors iš esmės ji kūrėjams nerūpi. Čia viskas daug jautriau. Nuo pat pradžios gali matyti, girdėti, kad spektaklio „Nekalbame, kad mus suprastų“ kūrėjai įsiklauso ir savo „antireakcijomis“ reaguoja į kiekvieną publikos krustelėjimą.
Spektaklio fiziologiniais triukais bene sunkiausia žavėtis. Tose scenose tiesiog belieka prisiminti penkiamečius, šešiamečius vaikus, kurie pranoksta bet kokius cirkininkus. Ilgiau prabuvus su jais gali susirašyti aibę išmonių, kurios įdomesnės už nuobodžius teatro triukus.
Benjaminas Verdonckas žiūrovams patarė einant į spektaklį neturėti jokių lūkesčių. Jų seniai niekas ir neturi, ir nenori turėti. Nužeminti, nuelektrinti, nukenksminti, apdūminti, bet jokiu būdu neapkerėti - tokios spektaklio nuostatos. Tai, kas drungna ir niveliuojasi, labai lengvai pasiduoda gausiems aplodismentams. Neabejoju, ir toliau šis spektaklis klajos po išsikvėpusį, nuvargusį pasaulį. Juk spektaklių kokybė šiandien apibrėžiama pagal nomadiško gyvenimo intensyvumą. Festivaliai, geranoriški žiūrovai, mandagumo aplodismentai, didelės porcijos reklaminių žodžių, vėliau - teoretikų apibendrinimai, bet visa tai nepadeda suvokti vienintelio spektaklyje užduoto klausimo: kodėl ateinant žiemai, medžiai numeta lapus?
