Antrajai premjerai Jaunimo teatre režisierius Vidas Bareikis pasirinko Bertolto Brechto „Gerą žmogų iš Sezuano", sukurtą 1943 metais. Pjesės veiksmas vyksta Sezuano lūšnynuose, kur trys dievai ieško nakvynės, tikrindami, ar yra žemėje geras žmogus. Nakvynę suteikusiai gatvės merginai Šen Te dievai atsidėkoja prabangia dovana, kuri virsta išbandymu - ar sugebėsi išlikti gera ir sau, ir žmonėms. Kad atsigintų apsukrių elgetų, Šen Te kartais persirengia negailestingu pusbroliu Šui Ta. Šį dvigubą vaidmenį režisierius paskyrė dainininkei Jurgai Šeduikytei.
„Lietuvos rytas" kreipėsi į tris teatro kritikus, kad jie įvertintų premjerą.
Ką žiūrovai randa, atėję į keturias valandas trunkantį spektaklį?
Sigita Ivaškaitė: Pavadinčiau tai dviejų dalių muzikiniu anime-komiksų spektakliu. Socialinę Brechto dramą Vidas Bareikis norėjo pateikti komikso žanru: tą liudija personažų išvaizda, jų pozos, kortelės su užrašais „Skandalas" ar „Nuomos sutartis". Komikso forma galėjo leisti iš naujo atrasti Brechto pjesę, kurios veiksmas paties dramaturgo ne veltui buvo perkeltas į Kiniją, taip bėgant nuo konkrečių ir atpažįstamų aplinkybių. Tačiau spektaklio forma ne gryna, o užteršta daugybe skirtingų kontekstų. Norėdamas likti „aktualiu" Lietuvai, abstraktų ir fantastinį komiksų pasaulį Bareikis iškeitė į mūsų šalies turgaus aikštę / prekybos centrą. O vietomis pasirodo net ir paralelės su Lietuvos teatru, ką Vidas mėgsta.
Ingrida Ragelskienė: Visa spektaklio masuotė, virtusi parazitų gvardija, keturias valandas dauginasi ir grumdosi Jaunimo teatro scenoje.
Vaidas Jauniškis: „Gerame žmoguje iš Sezuano" žiūrovai randa bene visą Jaunimo teatro trupę ir spektaklį, Bareikio pastatytą kaip apie Lietuvą. Bareikis paprastai laužo taisykles, ir šįkart jis jas laužo, pasitelkdamas kičą. Teatre tai pakankamai reta, ir, rinkdamasis kičą, Bareikis tampa lietuviškuoju Franku Castorfu - galima sakyti, kad jis, tyčia ar ne, cituoja Castorfą nuo scenografijos (jos autorė - Paulė Bocullaitė) iki personažų rūbų. Kičas ar, kaip vadina Castorfo stilių recenzentai, „eurotrashas", ir apsaugo kūrėją, nes kartais, žiūrėdamas Vido Bareikio „Gerą žmogų iš Sezuano", negali pasakyti, ar čia - sąmoninga parodija, ar režisierius nemato, kad tai kičas. Tiesiog visas spektaklis galėtų būti švaresnis, aiškesnis, nes kol kas jame matai pakankamai betvarkės, kuri nėra scenos estetikos dalis.
Iš ko atpažinsi, kad tai Vido Bareikio spektaklis?
Ingrida Ragelskienė: Kaip bebūtų liūdna - iš suvelto chaotiško veiksmo. Tai jau būdinga Bareikio klišė: daug veiksminės nešvaros.
Atpažinsi ir iš gerų dalykų: gražaus aktorių ansamblio, iš pagarbos įvairioms kartoms. Pagaliau, po dešimtmečių į sceną grįžo Ina Kartašova, Janina Matekonytė, surastas šviesus epizodas Rimgaudui Karveliui. Galbūt ansamblio jausmą Bareikis atsinešė iš studijų Mejerholdo centre ir jis bando tai sugrąžinti Jaunimo teatrui. O vienybės tam teatrui trūksta, ypač - tarp kartų.
Vaidas Jauniškis: Paprastai Bareikį iš Ainio Storpirščio pažinsi. Jeigu scenoje Ainis - mažiausiai 70 procentų, kad tai Bareikio spektaklis. Nesvarbu, kad šįkart Ainis vaidina nelabai daug, ir Vango vaidmuo tikrai nėra geriausiai pasisekęs.
Bareikio spektaklių bruožas - muzika, kurios, paties Bareikio rašytos, „Gerame žmoguje iš Sezuano" yra daug. Puikus gyvas džiazo kvartetas visą laiką dalyvauja spektaklyje, ir netgi intensyviau, nei muzikantai Oskaro Koršunovo "Išvaryme".
Dar Bareikiui svarbi kolektyvinė kūryba, ir režisierius savo energija, ieškojimais užkrėtė aktorius. Jaunimo teatro scena iš tikrųjų atrodo per maža tokiam spektaklio užmojui, čia visko labai daug. Sugrūsta ne rečiau nei Sostinės turguje su panašiais stikliniais paviljonais. Ir patys stikliniai paviljonai - turgaus, vasarnamio ar tiesiog kaip dekoracijos - scenoje taip pat jau tampa nudėvėti, apie tokius, tapusius mobilia scenografijos dalimi, galima teatrologinę disertaciją rašyti: Castorfas, Warlikowskis, Hermanis, Bogomolovas...
Sigita Ivaškaitė: Pats vaizdas, aktyvus vyksmas, spalviškumas rodo, kad tai Bareikio spektaklis. Jo teatrinė kūryba visada yra apie žmogaus daugialypiškumą. "Kovos klubas", "Nematomi monstrai", "Mr. Fluxus" pasakojo, kad žmogus iš tiesų sudarytas iš daug asmenybių. Kaip ir "Geras žmogus iš Sezuano": geraširdė, dėl to skurstanti Šen Te ir šiurkštus, bet verslus tariamasis jos pusbrolis Šui Ta - juk tai telpa viename žmoguje.
Kaip Jurgai Šeduikytei pavyko Šen Te - Šui Ta vaidmenys?
Sigita Ivaškaitė: Ji bene labiausiai atitinka komikso-anime stilistiką, turi raiškią fizinę formą - didžiaakė komiksų mergaitė. Tarkime, jeigu komikso mergaitėms reikia ryžtingai veikti, jos atsistoja į „veiksminę" pozą, susideda rankas ant klubų, tai jų „socialinis gestas". Jurgos vaidyboje tas labiausiai išlaikyta. Žinoma, jai padeda ir kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė.
Ingrida Ragelskienė: Jurga turbūt turėjo atrodyti ne ką prasčiau, negu Rusijos mega žvaigždės Jurijaus Butusovo 2013 metų "Gero žmogaus iš Sezuano" pastatyme. Butusovo spektaklis - svarbus kontekstas, kurį stengiamės pamiršti, bet faktas, kad Bareikis semia iš jo. "Gerame žmoguje iš Sezuano" rusiško konteksto tikrai labai daug, ir pagirtina, kad Bareikis, garsiai to neafišuodamas, sugeba būti įkvėptas ir palaikomas to, kuo jį įkrovė ir jo puikus pedagogas Viktoras Ryžakovas, ir tie nuostabūs spektakliai, kuriuos jis žiūrėdavo studijuodamas Maskvoje.
Bareikio „Gerame žmoguje iš Sezuano" matau daug sąsajų su Butusovo šedevru, apdovanotu visom "Auksinėm kaukėm". Netgi vokiečių kalbos intarpai, pagrindinės herojės traktuotė, paties spektaklio vaizdas. Premjeros Šen Te ir Šui Ta dar sunku vertinti, gal Jurgai reikia laiko, kad prisijaukintų jai tekusias kaukes.
Vaidas Jauniškis: Kai Šen Te aprengiama klaikiomis blizgiomis tamprėmis (ir tai jau „antiestetika"), jos ir vaidina labiau už Jurgą. O kai ji momentaliai „persijungia" į pusbrolį Šui Ta, - viskas „užgroja": kapota kamietuko kalbėsena, staigūs judesiukai, - kaip kokio banditėlio iš Kim Ki Duko filmų. Pačios Šen Te paveikslui dar reikia paieškoti spalvos, šilto gesto, intonacijos. Tačiau jeigu buvo sumanyta (ir vėl - jeigu), kad Šen Te tarpais prabils beveik kaip Jurga, „nuo savęs", tada konceptualu būtų, jei kitame spektaklyje ją pakeistų Džordana Butkutė.
Kurie kitų aktorių vaidmenys atrodė įdomiausi?
Vaidas Jauniškis: Puikų Jang Suno vaidmenį sukūrė Sergejus Ivanovas. Nors Jang Sunas pilotas, bet Ivanovas vaidina bohemišką menininką besisklaidančiais plaukais. Aktorius parodijuoja įžūlų, akiplėšišką menininką, suradęs jo bruožų iki menkiausių niuansų. Ivanovas tarsi susiejo pilotą ir menininką - pastarieji juk irgi „skraido".
Muzikos ir spektaklio geidžiamam ritmui antrino ir net jį diktavo Neringa Varnelytė. Tiksli, azartiška ir nepametanti vaidmens linijos, ji prikišamai parodė, kaip aktorius gali padėti režisieriui.
Man gražu, kad keletą zongų, tas kelias minutes šlovės Bareikis suteikė Inai Kartašovai ir Kostui Smoriginui. Gal ir iš pagarbos, bet jie tomis minutėmis pasinaudojo savo perliukams- scenų ir personažų nuotaikai sukurti.
Ingrida Ragelskienė: Ką minėti, jei ne Kostą? Reikia atsistoti ir nusikelti kepurę prieš Kosto Smorigino talentą, charizmą. Neįtikėtina! Vien įėjimu šitas aktorius verčia tave pašokti ir reaguoti aplodismentais, nes jis yra meistras.
Sigita Ivaškaitė: Ivanovas sukūrė puikią personažo formą: toks melancholiškas svajonių jaunikis, ačiū Dievui, lakūnas, ne menininkas. Tik, skirtingai nei Jurgos vaidmenys, matome jo charakterio kelionę. Ivanovo Jang Sunas keičiasi - ir fiziškai, ir vidiniai, jis tampa vyru, kuris daro sprendimus.
Įsiminiau Kosto Smorigino šveplą kirpėją Šu Fu - vėlgi dėl jo aiškios fizinės formos. Ainio Storpirščio šuo Vangas - visada fone, ir jo vaidmuo gražus, nors ne iki galo įprasmintas spektaklyje. Iš esmės visi aktoriai gerai atlieka jiems skirtas užduotis. Tik pačios užduotys turi įgauti grynumo ir tikslumo, - nuo parodijos priartėti prie tikro komikso. Kaip ir kai kurie kostiumai.
O gražiausia scena - Šen Te ir Jang Suno susitikimas. Ten jie - tikri komikso herojai. Tada galime juoktis iš visos situacijos, nes yra atrastas geras santykis: kaip jis nori kartis, kaip ji atkalba, kaip jie įsimyli... Nuostabu. Jokios logikos, jokio teisinimo, viskas aišku, nes taip ir turi būti. Tuo ir turėjo pasitarnauti komikso forma - atsiribojimu.
Kokia Vido Bareikio spektaklio dievų kilmė ir prasmė?
Sigita Ivaškaitė: Jie gali būti bet kurios tikybos dievai, bendra yra tai, kad, pirmą kartą juos pamatęs, tu tiki, kad jie tau gali suteikti viską. O finale jie nusiplaus rankas ir pasakys, kad "viskas bus gerai". Manau, vien dėl to pjesė pasirinkta laiku. Nėra svarbu, kas jie tokie: dievai tiesiog bus tie, kurie daug pažada, bet nieko duoti negali, nes tu pats turi pasidaryti. O tada ir plėšaisi.
Parengė Rūta Oginskaitė
