Komentarai. Užkariautojas prieplaukoje

2015-04-22 lfc.lt

aA

Rūta Oginskaitė, Elena Jasiūnaitė, lfc.lt

Praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje, o prieš tai festivalio „Kino pavasaris" Specialiuose seansuose buvo parodytas pernai sukurtas žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas apie teatro režisierių Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką". Siūlome paskaityti Rūtos Oginskaitės ir Elenos Jasiūnaitės nuomones apie filmą.    

 Užkariautojas

Rūta Oginskaitė

 Į menininkų portretų galeriją įsiterpė visai ne kino žmogus, o žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė su  39 minučių filmu apie Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką" (gamybos kompanija - „Porta artis").  Šito filmo kontekstas tikrai yra ne vien kino dokumentika apie menininkus, bet ir krūvos rašinėlių apie Tuminą, pokalbių su juo spaudoje ir internete, dvi knygos - Gražinos Baikštytės pokalbių romanas lietuviškai ir rusiškai, Ramunės Balevičiūtės monografija, po to ir vėl nesiliaujantys interviu, komentarai. Tuminas aprašytas, nurašytas, perrašytas, kino ir televizijų kamerų padaugintas, sureikšmintas, mintinai išmoktas. Rizikingas herojus ir tiek.

O Ramunė Sakalauskaitė ramiausiai dirba, tarytum viso to triukšmo nė nebūta. Ir lyg Živilės Pipinytės nerašyta apie menininkų kino portretus: „šie filmai dar medžiagos rinkimo ar scenarijaus rašymo periodu įgyja didelį trūkumą - jie yra hagiografiniai. Tarsi filmų kūrėjai neturėtų teisės užduoti sudėtingesnių klausimų, pateikti savo požiūrį". 

Nepatogių klausimų Sakalauskaitė taipogi neturi, o požiūris į herojų sutampa su tų, kurie pakerėti jo spektaklių ir asmenybės. Į filmą Tuminas pamažu įžingsniuoja šviesiu kostiumu ir balta skrybėle pajūrio peizaže, jis pasirodo iš už kopų, skambant Fausto Latėno labai jau nedramatiškai muzikai. Žaismingas, nerūpestingas ponas. Žaismė turbūt ir bus pagrindinis filmo motyvas. Žaismė, kuri vilioja, žavi, klaidina, virsta rimtu, alinančiu darbu, o to darbo pagrindas - žaidimas, kas gi dar. Nes ką jie veikia, užsidarę teatro salėje: kuria žaidimo taisykles, tobulina jas ir save, tą žaidimą žaidžiančius. Dabartis baisi, svarsto Tuminas, sėdėdamas kopose, todėl teatre mes slepiamės nuo jos ir kuriame tai, kas galėtų, galėjo, gali būti.

Ir filmo autorė paskui savo herojų pasislepia teatre, stebi jį repetuojantį, fiksuoja jo reakcijas, pastabas aktoriams, technikams. Jo vaidybą. Įkvėpimą. Susierzinimą. Pyktį. Išdykėlio džiūgavimą. Štai didžioji filmo vertybė - tos repeticijų akimirkos su visom nuotaikom. Man labiausiai patinka, kai Tuminas įsiunta nuo trupės bandymų įtikti ir užsiveda monologui „taip gerai, o taip geriau? Aš tokių  klausimų nesuprantu. Padarykit man dangų!"  Net neįsidėmėjau, ar Sakalauskaitė informuoja titrais, kurį spektaklį  (tiksliau - kuriuos spektaklius) Tuminas jos kadruose taip temperamentingai repetuoja ir kur tai vyksta - Vachtangovo teatre Maskvoje, ar gastrolėse Londone, Izraelyje. Kas žino - atsirinks, kas nežino - nesvarbu, nes čia įdomiausia  k a i p  tai daroma, kaip Tuminas pakyla pastaboms, kaip skleidžiasi jo vaizduotė, kaip aktoriai tai priima, akyse kinta, dūksta su režisieriumi arba susigūžia, susinepatogina, nusisuka.

Sakalauskaitės žvilgsnis atidus, bet repeticijose ji neužsibūna, taigi ir savo filmo žiūrovų neužkankins tuo, kas žmogui iš šalies galėtų būti nesuvokiama, net nuobodu. Tiems repeticijų epizodams atseikėta dosniausiai ekrano laiko, o kai režisierė duoda žodį Tumino aktoriams, jie gauna teisę daugiausiai porai sakinių. Ar tai būtų Jurijus Jakovlevas, ar Marina Nejolova, ar Arūnas Sakalauskas, ar Gediminas Girdvainis. Žybteli ir užtenka.

Užtat pats Tuminas savo portretą kuria per visą filmą. Kopose, teatre, kaime. Jeigu menininkas moka apie save pasakoti, kodėl tuo nepasidžiaugus? Ir jeigu tai nepompastiška, o dažniau autoironiška - kaip, tarkime, vaikystės atsiminimai apie nusirenginėjančių moterų stebėjimą slapčiomis, nes juk mama buvo siuvėja, ir visos aplink gyvenusios moterys ateidavo siūdintis ir matuotis. Šitaip jis, vaikas, įgydavęs pranašumą prieš bendraamžius. Ir tas pats berniūkštis, tapęs pražilusiu, visą Maskvą užkariavusiu režisieriumi, štai ekrane - scenoje! - repetuoja naktinę Serebriakovo ir jo gražuolės žmonos sceną, ir springsta juoku, kai artistei pavyksta išraiškingai judinti užpakalį, nes Tumino „Dėdės Vanios" versijoje Jelena Andrejevna keturpėsčia sprunka nuo savo amžinai niurzgančio senio.

Ne šiaip sau miniu užkariavimą, tai vienas autoironiško autoportreto bruožų: šelmis herojus, įsitaisęs kopose, sakosi pripratęs užkariauti, valdyti. Vėl užkariauti ir vėl valdyti. Kaip ir šienauti, sėti, meistrauti - čia jau režisierės šelmiškas žvilgsnis į herojų, kuris po visų karų pagaliau užsuko ir į savo sodybą, „apžėlusią, lyg šeimininkas būtų miręs". Ir šienauja, o kad nepasirodytų per saldu, lietus užlyja, ir tas sulyto karvedžio po pašiūre vaizdas...  Kas jo išlaukė, neatspėsi, kai filmo titruose - penkių operatorių pavardės: Viktoras Radajevas, AlbatrosFlandrezMunoz, Andrejus Putilovas, MarcosEchevarria, Grigorijus Zundelovičius. Viso filmo vaizdas neišsiduoda kurtas tokio pulko, ne vienoje šalyje ir ne vienerius metus. Stebėtina ir tai, kad autorė parodė daug, o sutilpo į 39, bet ne į trigubai, keturgubai daugiau minučių. 

Kurdama „Pakeliui į prieplauką" Sakalauskaitė nevystė savo, vien savo istorijos apie dėmesio ir meilės supamą menininką, neištraukė kitų nepamatyto aspekto, ko galėtum laukti iš kino kūrinio. Jos filmo siužetas paklūsta gyvenimo istorijai, papasakotai paties Tumino ir padailintai jo bendradarbių. Tai normalu ir dažna. Originalu būtų, sakykime, nepasakoti biografijos nuo vaikystės sentimentų, neišklausyti artistų tostų. Bet Sakalauskaitė dorai darė tokį filmą, kad kad kiekvienam žiūrinčiajam būtų aišku, kas tas ponas šviesiu kostiumu ir balta skrybėle, tas pastabų sakytojas teatro salėje, tas sulytas šienautojas. Kas: vienas patraukliausių, linksmiausių, talentingiausių, sėkmingiausiai ne vien Lietuvos teatro istorijoje dirbančių režisierių. Toks liūdesį po grožiu savo spektakliuose paslėpęs džiaugsmo užkariautojas, kuris tik finale ir labai tyliai sukužda „Pavargau".

O iš prieplaukos - kur?

Elena Jasiūnaitė

 Biografiniai filmai, kaip ir knygos, būna visokie. Galimybių amplitudė plati, ir ši įvairovė lengvai atsiskleidė „Kino pavasaryje". Štai Lino Ryškaus filmas „Sigutė", sukurtas sekant raudoną lagaminą tempiančią heroję, keliaujančią po kultūrinio gyvenimo aplenktas provincijas. Taip „neherojiškai". Gal kiek „šlubuojantis", gal neišbaigtas, bet vis tik filmas, stebintis ir kalbantis vaizdais. Ir „Sigutės" priešingybė - Ramunės Sakalauskaitės filmas „Pakeliui į prieplauką", žvelgiantis į teatro režisieriaus Rimo Tumino gyvenimo ir darbo „katilą"

Filmo pristatyme režisierė prisipažino, kad ji įpratusi dirbti popieriumi ir rašikliu. Tikriausiai jai, kaip rašytojai ir žurnalistei, yra aiškios tokio darbo taisyklės. O štai kinas - jau svetima sritis. Ir tai, nepaisant gražių ketinimų („atskleisti R. Tumino teatro virtuvės išskirtinumą"), matosi. Kinematografiniai vaizdai filme atlieka iliustracijų funkciją, ar tai būtų foninis naratyvo apipavidalinimas, ar filmuoti repeticijų vaizdai (kiek tiesmuki, bet bent parodantys kelis numanomus herojaus charakterio „trupinius"). O greta vaizdų šlubuoja ir tas pats iliustruotas naratyvas - pagludintas, pagražintas. Rezultatas - dar vienas reginys, primenantis „gyvenimo būdo" stiliaus laidos reportažą. Jei žiūrovas apie Tuminą jau kažką žinojo - nesužinojo nieko daugiau. Jei nežinojo - vargu ar nebūtų to paties radęs populiarių žurnalų ir dienraščių archyvuose.

Iš tiesų tokių filmų kaip „Pakeliui į prieplauką" televizijoje sukuriama daug. Tai vadinama „biografinėmis apybraižomis". Nepasakysi, ar jie geri, ar blogi. Klausimas, ar verta juos vadinti dokumentiniais filmais (nes filmas daugiau nei paveiksliukas, skirtas įgarsintam tekstui?). Iš esmės jie visi lyg ir pasakoja apie skirtingas asmenybes, bet yra tokie panašūs, kad kyla įtarimas, jog ne tik fonas, bet ir naudojama foninė muzika sėkmingai keliauja iš vieno į kitą. Ir Tumino vietoje galėtų būti bet kuris kitas herojus. Koks nors mažiau žymus arba net visai nežinomas režisierius, vienos provincijos teatrą iškeitęs į kitos provincijos teatrą. Eitų jis sau romantiškai dulkėtu kaimo keliu, išnirtų prieš kamerą toks saulės nugairintas... Pakalbėtų apie vaikystę, tėvus. Dar apie meilę, ir būtinai - apie moteris. Nes moterys menininkų gyvenime visada užima svarbią vietą. Jei būtų laiko - ir apie kūrybą pakalbėtų. Būtų parodyti filmuoti kadrai iš repeticijų ir iš jo režisuotų spektaklių. Nuaidėtų žiūrovų ovacijos. Dar ką nors papasakotų ir kuri nors iš buvusių ar esamų oficialių žmonų (visų jų, o dar ir kitų mylimųjų tikėtis tiesiog neverta). Ji, žinoma, apie jį atsilieptų tik gerai. Viskam užtvirtinti bendradarbiai pažertų panegirikos laviną. Genialumą filme būtent jie atskleidžia...

Ir filmas apie Rimą Tuminą prasideda režisieriui besiiriant klampiu pajūrio smėliu. Jis pasakoja apie vaikystę ir motiną. Palikęs Vilnių jis dirba Maskvoje ir faktiškai iš mirusiųjų prikelia J. Vachtangovo teatrą. Apie politiką ten-ir-čia užsimenama tik prabėgomis (apie pyktį dėl Lietuvoje statomų „Trijų seserų"). Pasaulis už teatro ribų lyg ir neegzistuoja. Nieko tokio, menininkai visada gyveno kažkaip „atskirai". Tik nežinia, ar savo, ar tų, kurie su jais kalbasi, noru. Bet pykti dėl tokio pasirinkimo tikriausiai nereikia - bet kuriam autoriui šiuo atveju būtų sunku išslysti iš politinio angažuotumo kilpos.

Ir herojus, ir apie jį kalbantys kolegos - tik „kalbančios galvos", pasodintos iliustratyvių mizanscenų fone: teatro užkulisiai, salės, ošiančios jūros, žalia žolė ir prižiūrėtos medinės kaimo sodybos. Dirbtina. Spektaklis. Panegirika režisieriui iš kolegų lūpų skamba nuolat. Geras, svarbus, „ištraukė", be jo - tai jau niekaip. Bet gi nueikit, pakalbinkit tą, kuris buvo apšauktas ant scenos. Scenos darbuotoją, asistentą. Tą, kuris pabėgo ar buvo nuvarytas. Tegul pasako, kad gerbiu, vertinu, bet šiandien taip „užkniso", kad jau nebegaliu!

Pristatydama filmą režisierė R. Sakalauskaitė užsiminė, kad, jos nuomone, norint suprasti Tumino spektaklius, reikia suprasti patį Tuminą. Tokia, akivaizdu, ir turėjo būti filmo paskirtis. Bet suprasti pavyko tik tai, kad Tuminas yra režisierius. Visa ko. Jis režisuoja ne tik tada, kai matome jį ant scenos dirbantį su aktoriais. Jis kuo puikiausiai režisuoja pats save pasakodamas istorijas. Režisuoja ir režisierę. Režisuoja nuo pirmo iki paskutinio kadro, iki to galutinio atodūsio ir ilgesingo „pavargau". O nusileidus uždangai (ar pasirodžius titrams) supranti, kad autentiškiausia filmo scena taip ir lieka ta, kurioje Tuminas (žinoma, ant tiltelio, kalnų ir medžių fone) pasakoja (tokį pat surežisuotą?) siužetą apie vaikystėje stebėtas pas jo mamą užsukusias persirenginėjančias miesto moteris. Tik šioje scenoje režisierius taip natūraliai išrausta...

 www.lfc.lt

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.