Vienaveiksmių baletų triptikas „Bolero+" - tai trys skirtingi spektakliai. Juos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė pasaulinio garso choreografas Itzikas Galili, LNOBT solistas ir choreografas Martynas Rimeikis ir pats baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Tris kūrinius, sujungtus į vienį, įvardinčiau kaip puikų LNOBT repertuarinį ėjimą, kuriam meistriškai vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas. Tiesa, pavadinimo „Bolero+" parinkimas verčia susimąstyti, ar teatras gerai pažįstamu pavadinimu tik nori pritraukti publiką, ar visgi sustiprinti ir meno vadovo pozicijas. Juokingai ir šiek tiek absurdiškai atrodė viešinimo stoka - informacijos apie Lietuvoje kuriantį Izraelio kilmės choreografą nebuvo iki paskutinės minutės. Garsiausios įvairių šalių baleto ir šiuolaikinio šokio trupės Itziką Galili vaikosi po visą pasaulį, o štai Vilniuje apie retą progą dirbti su aukšto lygio choreografu susivokiama kone per premjerą.
Apie dalykus...
Galili spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau" sukurtas 2000 m. tuometinei paties choreografo vadovaujamai trupei „NND/Galili Dance". Iš pirmo žvilgsnio sąlyginai senas spektaklis pulsuoja laiko neįveikiama energija. Spektaklio mintį - jausmų protrūkius ir švelnią sielos raudą - stiprina gerai pažįstamų Georgo FHändelio, A.Vivaldžio, Wolfgango Aamadeus Mozarto ir Erico Satie muzikiniai fragmentai. Juos kartu su šviesomis (Itzikas Galili) į bendrą audinį suaudžia fiziškai ir emociškai tiksli choreografinė kalba: Izraelio šiuolaikiniam šokiui būdingi takūs judesiai, atpalaiduoti riešai, platūs ir milimetro tikslumu nuo partnerio keliami žingsniai. Lietuvių baleto trupei tai nemažas iššūkis.
Trupė sėkmingai perėmė naujos estetikos bruožus, tačiau minties ir raiškos sluoksnių, gausių Galili kūriniuose, baleto artistai dar neapčiuopė. Choreografas spektaklio medžiagą pritaikė šokiui ant pirštų, dėl to nukentėjo judesių lengvumas ir spektaklio poezija.
Galili sukurtos šviesos spektaklyje atlieka beveik lygiavertę funkciją choreografijai. Tai ir spektaklio dramaturginis pagrindas, leidžiantis mėgautis spektakliu tarsi šiuolaikine brolių Grimų pasaka. Kuriamas kinematografinis vaizdinys stipriausias finalinėje solo scenoje - Kristiną Galalytę prispaudžia iš viršaus nuleidžiamos šviesos tarsi sukaupta jausmų našta. Solistės šokis išliko lengvas ir intymus, nepalikęs nė krislo dvejonės, jog ir pats spektaklis yra kaip šviežio oro gūsis nacionalinei lietuvių baleto trupei.
Apie nesatį...
Martyno Rimeikio „Visur kur mes nebuvom" daug žada savo pradžia. Betoniniai kampuoti stulpai sustatyti įstrižai ir nuleisti iš viršaus (scenografija Marijaus Jacovskio) netiesiogiai kuria aliuziją į Berlyno sieną, kurios vietoje dabar styro geležiniai strypai kaip Vokietijos istorijos paminklai. Ten, „kur mes nebuvom", žinoma, yra už šių betoninių kolonų, už kurių šokėjai nužengia tik spektaklio pabaigoje. Visas veiksmas vyksta šiapus, todėl čia ir yra toji vieta, kurioje atsiranda nepasitenkinimas, negrąžinamos praeities virpesiai, savęs paieškos ir viltys. Kita už betoninių kolonų esanti pusė ignoruojama iki pat spektaklio pabaigos. Toks simbolinis erdvės panaudojimas brėžia aiškias ribas tarp vidaus ir išorės, tarp praeities ir ateities, tarp tikro ir įsivaizduojamo.
Bene didžiausią spektaklio svorį laikanti scenografija ir įspūdinga šviesų dramaturgija (Levas Kleinas) neatsispindi choreografijoje. Judesių kalba ekspresyvi, jausminga, retkarčiais netikėta, tačiau neapleidžia jausmas, kad visa tai jau seniai kažkur matyta. Ir pernelyg patetiška.
Laurynos Liepaitės sukurti pilkų ir rudų pastelinių spalvų kostiumai, romantiškai žemiau kelių krentantys sijonai spektakliui neprideda papildomo svorio. Atvirkščiai - nukelia keliais dešimtmečiais į praeitį žadindami jausmą, jog ir pati spektaklio estetika gerokai apdulkėjusi. Panašiai kaip ir Galili darbe, koją čia pakišo ir šokis ant pirštų. Ar Rimeikis nedrįso radikaliai judėti griežtos šiuolaikinės estetikos link, galime tik paspėlioti. Visgi gaila, kai kūrybiniam potencialui koją pakiša iš pirmo žvilgsnio nereikalingos detalės.
Įdomiausiai atrodė stipriai choreografiškai supinti solo ir duetai: Andriaus Žužžalkino jausmingas, spektakliui toną užduodantis vidinių jausmų įkūnijimas, Harukos Ohno ir Ernesto Barčaičio duetas, primenantis melancholišką nepasiekiamos svajonės vaikymąsi, ir Igorio Zaripovo bei Miguelio Lozano priešgyniavimas, kuriam vidinius trukdžius sukuria savarankiškai mąstantis kūnas.
Nepaisant pirmų vienaveiksmio baleto choreografinių nesklandumų, Martyną Rimeikį galima drąsiai pasveikinti su premjera, o teatro vadovybę - su teisingu požiūriu skatinti nacionalinės choreografijos vystymąsi.
Apie pulsavimą...
Trečiasis darbas - paties trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Bolero". Spektaklis, sukurtas 2012 m. Olandijos nacionalinei baleto trupei, tampa įelektrintos Itziko Galili ir Martyno Rimeikio jausminės raiškos iškrova. Veiksmas čia projektuojamas ryškia opozicija XX a. baleto ikona tapusiam Maurice'o Bejarto „Bolero" (pastarasis dar 1987 m. buvo parodytas tuometiniuose Kultūros ir sporto rūmuose). Choreografinis Pastoro piešinys modeliuojamas lygiagretėmis, diagonalėmis ir kvadratais, o kordebaleto ir solistų santykis komponuojamas atvirkštine tvarka - nuo daugialypio „chaoso" iki dvilypės tvarkos.
Ryškiausias čia „Bolero" duetas, aplink kurį ir sukasi spektaklio tema. Per pirmąją balandžio 10 d. premjerą šokę Olga Konošenko ir Kipras Chlebinskas žavėjo judesių išbaigtumu ir bendrą spektaklio atmosferą perteikusia nuotaika. Kur kas stipresnis atrodo antrosios premjeros duetas - Greta Gylytė ir Eligijus Butkus. Gylytė gyvybingai kūrė tikslių pozų ir imantraus charakterio sintezę, o Butkus sustiprino seksualumu pulsuojančią partnerės energiją. Nuotaika buvo auginama iki paskutinės minutės ir galiausiai „sprogo" solistų susiliejimu.
Norėtųsi tikėti, jog šis baletų triptikas ilgai išsilaikys teatro repertuare, o naujesnės estetikos ištroškę baleto artistai nuolat gaus peno ir kūnui, ir sielai. To jiems ir teatro vadovybei nuoširdžiai linkiu.
