Valentinas Masalskis, šiuo metu pas Krystianą Lupą repetuojantis pagrindinį Profesoriaus Roberto Šusterio vaidmenį garsiajame Thomaso Bernhardo kūrinyje „Didvyrių aikštė", Menų spaustuvės erdvėje pademonstravo, kad jis visomis prasmėmis vertas profesoriaus titulo. Nors daug kam gali būti nepriimtina šio menininko regula, po minifestivalio (taip galima pavadinti jo įkurto Klaipėdos jaunimo teatro naujausių darbų pristatymą) abejingų žiūrovų tikrai neliko. Smagu gyventi, kai matai, kaip toli nuo sostinės susikūrė unikalus teatras, kur link jis juda ir kaip kartu su juo keičiasi įdomūs lietuvių menininkai.
Mokytojai grįžta prie pamokų
Pirmą kartą 1996 metais susibūręs muzikantų ir aktorių kolektyvas „Menų sambūris" tvirtai ir ryškiai uždėjo savo piršto antspaudą ant Vidmanto Bartulio operos „Pamoka" programėlės. Tai buvo drąsus akibrokštas tradicinių menų išpuoselėtiems, bene ryškiausia „ne pelno siekianti organizacija". Bartulio opera „Pamoka" gimė ne iš vadovėlių ar teatrinės patirties - šio kūrinio kokybę nulėmė visų kūrėjų gebėjimas susivienyti, savarankiškai išsprendus kiekvienam tekusius uždavinius. Kompozitorius Bartulis, dailininkas Jonas Arčikauskas, aktoriai Valentinas Masalskis, Audronė Paškonytė ir Robertas Vaidotas žiūrovus pasodino į tokio meno sąlygas, kuriose galėjai justi ne vien įdomumą ar emocinį pakylėtumą, bet ir naujų teatro profesijos kodų perskaitymą. Vidmanto Bartulio muzika pagal Eugene´o Ionesco pjesę „Pamoka" tapo pagrindiniu pretekstu šio veikalo sceninei interpretacijai. Libretą rašė pats kompozitorius, taigi dar sykį pririšo visus likusiuosius prie partitūros, paspendė joneskiškus spąstus klausimų ir atsakymų žaidime.
Šiandien Klaipėdos jaunimo teatras pasirinko kito kompozitoriaus - Giedriaus Kuprevičiaus - anti-operą pagal to paties pavadinimo kūrinį. Libreto autorius - taip pat. Kuprevičius. Nors kūrinys parašytas dar 1976 metais, po šio teatro pastatymo tapo aišku, kodėl iki šiol niekas nedrįso jo interpretuoti.
Nuskutus išorinę kūrinio luobelę ir palikus tik garsinę partitūrą bei minimalų libreto tekstą, galima nujausti, koks stulbinantis šio kūrinio minimalizmas, pasikartojančių ritmų monotonija, kurios antimelodiškumas prilygsta joneskiškam „dantų skausmui". Nors ši anti-opera nėra hiperaktyvi ir įtaigi, ji pateisina tai, ką Kuprevičius teigia visa savo kūryba. Taip, jis yra praėjusio šimtmečio antrosios pusės vienas ryškiausių Kauno menininkų, be kurio šis miestas būtų gerokai skurdesnis. O Klaipėdos jaunimo teatro vadovas, taip pat savo aukso amžių gyvenęs lygiagrečiai su Kuprevičiumi, nepabūgo dar kartą šokti į tuos pačius dramaturginius vandenis, pasitelkdamas kito kompozitoriaus atradimus ir savo gabios mokinės talentą. Jeigu pirmą kartą „paradui" dirigavo pats Bartulis, tai Kuprevičiaus jubiliejinę batutą laikė Evelina Lozdovskaja. Viena iš smarkiausių šio teatro aktorių, greitai užkariavusi įvairias Klaipėdos koncertines nišas, ji tapo lydere ir savajame teatre.
Nors spektaklio stilių sukūrė Renata Valčik, neįmanoma nepastebėti ir Masalskio rankos. Vis dėlto daug kuo šis spektaklis primena pirmąjį pastatymą - dryžuotumas, kurio čia ženkliai daugiau, pagrindinio vaidmens atlikėjas Donatas Želvys, savo vaidybos maniera primenantis Masalskį... Gal dėl to spektaklyje atskirai neįvardintas jo režisierius: čia visi prisidėjo, kurdami energetinį, estetiškai švarų teatrą.
Absurdo sąvokos atsisakė pats dramaturgas: „Aš nesu joks absurdo rašytojas: norėdamas parašyti tekstą apie absurdą, turėčiau žinoti, kas yra neabsurdas". Tačiau šioje anti-operoje laisvai manipuliuojama absurdo sąvoka, siekiant perteikti beprasmybę. Grįžtant į pirminį sceninio kūrinio atsiradimo tašką - tekstą, tenka pripažinti, kad Ionesco „kabina" kur kas giliau. Jis yra ne „absurdiškas", o daugiau juokingas, graudus, įspėjantis. Nors naujojoje „Pamokoje" nemažai gražių atradimų, tačiau padaryta viena esminė klaida - Rugilės Latvėnaitės Mokinė, per kurią atsiskleidžia visa dramaturgija, paversta šiuolaikine Barbe. Dėl to spektaklis netenka daug spalvų, dėl to kartu su šia sintetine dama neskauda nei dantų, nei akių. „Ružava" Mokinė nuo pat pradžių statiška, perskaitoma, nujaučiama. Kur paslėptas jos protas? Kas atsakys, kodėl Ionesco išmokė ją atlikti matematinius veiksmus, bet neišmokė atimties? Kodėl mes žavimės jos išmone, bet kenčiame, kai ji pasimeta skaičiuodama? Tačiau kodėl žiūrint spektaklį šie klausimai lieka nuošaly? Mes viso šito neišgyvename. Įvaizdis neatitinka tariamo teksto, todėl aktorinė technika tampa neįdomi, nes ji nukreipta ne į kūrinio šerdį.
Donato Želvio Mokytojas - gyvas ir įdomus. Nors jo prototipas - Valentinas Masalskis, tačiau aktorius išnyra iš už storo grimo šydo, ir regime tikrai talentingą ir laisvą kūrėją. Ypač įdomios mizanscenos, kai Želvys kelia balsą, o tuo pačiu žiojasi plati burna - it juodas šulinys, tuoj pat „prarysiantis" dar vieną savo mokinę („šiandien - keturiasdešimtoji").
Mokinio ir mokytojo tema šiandien aktualiausia. Ir vieni, ir kiti įstatyti į tokius teisinius rėmus, kuriuose žmogiškumo faktoriui vietos veik neliko. Klaipėdos jaunimo teatro „Pamoka" taip pat replikuoja šiuolaikinei pedagogikai, tik libreto minimalizmas neleidžia apginti tų, kurie tikrai yra protingi. Ne paslaptis - statistiškai šiandien daugiausia išprotėja protingiausi studentai. Jų mokytojai „nepraryja", tačiau kur slypi pedagogikos ir visos švietimo sistemos pagrindinės ydos, niekas neanalizuoja.
Pirmajame pastatyme Tarnaitė lyg niekur nieko gesino salės šviesas, perkraustydama žiūrovus į kitą erdvę, kurioje buvo neaišku, kuo geriau būti - mokytoju ar mokiniu. Klaipėdos jaunimiečiai taip pat atrado įtaigų sprendimą: šiame spektaklyje Tarnaitė transformavosi į visą pulką tarnaičių, kurias vaidino susiketurgubinę personažai, lyg antikinis Choras, lemties pranašas. Sprendimas puikus. O tai, kad Choras dominuoja, kad jų judėjimo trajektorija „audžia" įdomų sceninį ornamentą, didžia dalimi priklauso ir Renatos Valčik talentui. Dryžuoti ar švelniai languoti audiniai vos skiria jų grupeles, tačiau vienu rūbu vilkintys net keturi tarnai atrodo įtaigiai.
Kiek Valčik benaudotų natūralių audinių draperijos, visada sugeba išlaikyti sceninę švarą ir konceptualumą. Nors dailininkė dėl objektyvių aplinkybių kai kuriuos kostiumus persiuva iš padėvėtų, įsigytų „antrų rankų" parduotuvėse, tačiau kiekviena kišenė, kiekviena rankovė tampa svarbia kūrinio detale. Taip prie Mokytojo perdirbto palto-frako iš nugaros papildomai prisiūtos šviesiai rudos rankovės tapo savotiškais „juodojo angelo" sparnais. Aliuzijų galima surasti ir daugiau, tik ne visada jos sceniškai išvystomos. Dailininkės darbą išryškino subtilus Artūro Lepiochino apšvietimas. „Žaisdamas" su šviesa, jis kai kurias scenas suniveliavo, o kai kurias dar labiau išryškino, leisdamas įtaigiau skleistis pagrindiniams scenos veikėjams.
Ši opera išsiskiria darna ir sugebėjimu spinduliuoti muzikalumą. Jeigu grynosios muzikos joje beveik nėra, tai visas aktorinis ansamblis sudaro vieningą muzikinę partitūrą. Tokia dermė pasiekiama tik įtempto kasdienio darbo dėka, ir šiandien tai yra pats didžiausias turtas, kurio Klaipėdos jaunimo teatrui netrūksta.
Fortissimo į knygų pasaulį
Jaunųjų teatro kūrėjų spektaklis „Knygų personažai atgyja" - neilgas, trunkantis vos 40 minučių, tačiau spektakliuku jo nepavadinsi. Tai rimtas spektaklis vaikams, sutelkiantis dėmesį tiek, kiek reikia gerai pamokai. Čia svarbiausia net ne edukacija, o raginimas prisiminti ar ateityje perskaityti vaikų literatūros klasikos kūrinius, čia svarbu tai, kad jaunieji teatro žiūrovai turi galimybę išvysti ne pataikaujantį, ne infantilų, ne stilistiškai atgyvenusį, bet gyvą šiuolaikinį spektaklį, kuriame veikia išradingi aktoriai. Nors spektaklis „paskaičiuotas" daug didesnei salei už Menų spaustuvės „Kišeninę" salytę, bet profesionalia energija trykštantys aktoriai sugebėjo „transformuotis" ir suteikti vaikams galimybę žaibiškai papulti į vieną ar kitą pasaką, o tiksliau - čia pat akyse ją dar kartą gyvai sukurti. Tik kartais glumino garsas, kurio buvo per daug. Kita vertus, aktoriai elgėsi profesionaliai: „paėmę" vieną toną, jie nesiblaškė, netampė kūrinio į visas puses, jį atlikdami viena tonacija. Gal šiek tiek skubėjo, o tomis akimirkomis nemažai gražių atradimų liko iki galo neatskleista.
Knygų personažai spektaklyje atgyja fortissimo. Jau pirmomis spektaklio akimirkomis netikėtai scenoje pasirodo scenografė Evelina Lozdovskaja ir porą minučių labai šiltai pabendrauja su vaikais, paklausdama, ar jie išsimiegojo, ar nesušlapo. Vaikams patiko gyvas santykis su esamuoju laiku, kai čia pat į sceną įšoko Rugilės Latvėnaitės Pepė Ilgakojinė. Jai užteko vos kelių štrichų, ir vaikučių sielos buvo užkariautos. Laimos Akstinaitės Karlsonas - tobulas personažas. Aktorė, neskubėdama, įsiklausydama į vaikų atodūsius, kartu su vaikais pakartojo Karlsono programą, ir kadangi niekas jai nepasiūlė kuro - uogienės ar šokolado, ji pati išskrido į palėpę jų ieškoti. Kol scenoje tarpusavyje kovėsi Pauliaus Pinigio ir Donato Želvio Nykštukai, kol savo burtais vaikus kerėjo Neringos Krunglevičiūtės Raganaitė, kol išdidžiai vaikštinėjo nuotykių ištroškęs Gyčio Šimelionio Batuotas Kartinas, Karlsonas sugrįžo. Visi personažai surengė mini koncertą, kuriame griežė ne tik smuikeliu, bet muzikavo Karlsono ledų ir visokių kitokių skanumynų ištuštintais kibirais, o pabaigoje vaikus apdovanojo, apmėtė saldainiais. To jau gal buvo per daug, nes dauguma vaikų net spektakliui pasibaigus dar ilgai pilvais šliaužiojo, po kėdėmis ieškodami netyčia užkritusio saldainėlio.
Iš ko susideda šis spektaklis? Be kunkuliuojačių aktorių, čia labai svarbus vaizdas. Nustebino, kad aktorė Lozdovskaja gali sukurti tokią konceptualiai švarią scenografiją ir kostiumus. Renatą Valčik galima vadinti jos mokytoja, ir nepasitikslinęs drąsiai sakytum, kad matei Valčik darbą. Mat ši dailininkė nuo pat teatro įkūrimo pradžios, nuo pat pirmųjų praktinių bandymų dar Vilniaus kolegijoje kuria jiems stilių. Spektaklio koloritas, dermė, o svarbiausia - pats sprendimas: nors ir minimalistinis, bet išnaudotas taip kūrybingai, kad scenoje funkcionuoja visos detalės. Pagrindinė - „rūbų kabykla", ant kurios pakabinti gyvi personažai, primenantys Pinokio pasaką - dar neišdrožtus medinukus, tuoj prisikelsiančius gyvenimui. Šios keistos „lėlės" tai atgyja, tai vėl sustingsta, lyg laukdamos, kol bus prisuktos. Kartais veikia jų rankos, kojos, kartais jos dainuoja, šoka...
Šiame spektaklyje visų kūrėjų teisės lygios. Taip juos išauklėjo Valentinas Masalskis. Jam svarbi spektaklio visuma, bendras skonis, drausmė ir profesionalumas. Pasikvietęs kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę, savo vaikus jis išmokė tiksliai jausti spektaklio ritmą, jo dinamiką. Visi aktoriai tapo muzikalūs, nors ne visi vienodą klausą turi. Gal dėl to spektaklis vyksta viena tonacija. Aktoriai labai tiksliai apmokyti apžaisti pasitaikančius neišvengiamus netikslumus (nepagautą butelį ar pan.).
Kai spektaklis pasibaigė, aktoriai dingo. Teatras išliko paslaptimi, magiškais burtais. Juk vaikams nereikia jokių teatro pedagogų, jokių saviveiklinių būrelių. Tiesiog juos reikia atvesti į teatrą, į tokį teatrą. Tik jaunų teatrologių dėka šį spektaklį pamatė ne tik atsitiktiniai žiūrovai. Reklamos nebuvo, o mokyklos ir vaikų darželiai patys niekuo nesidomi. Jeigu jiems per jėgą nekišama, tai geri dalykai lieka nepastebėti.
Spektaklį „Knygų personažai atgyja" būtina rodyti didelėje erdvėje, kad jį pamatytų kuo daugiau mažųjų. Jis apskritai spinduliuoja meilę teatrui.
„Tau nebetinka mano kostiumas, / Greitai kišenės bus amžiams užsiūtos"
Kalbant apie naujausią Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Man netinka tavo kostiumas", pirmiausia norisi išskirti dramaturgą Mindaugą Nastaravičių. Jis pjeses rašo ne „į stalčių", ne konkursams (nors yra rašęs ir jiems), o nuolat stebėdamas spektaklius ir juos analizuodamas įvairiuose aptarimuose. Taip kažkada elgėsi Masalskis. Ne vieną pjesę Nastaravičius skyrė būtent Klaipėdos jaunimo teatrui, todėl šio teatro spektakliai labiausiai atspindi jo dramaturgines slinktis. Šis aspektas galėtų būti atskirai aptartas, tačiau recenzijos formatas įpareigoja „greitesnei" išvadai: paskutinė šio dramaturgo pjesė „Man netinka tavo kostiumas" (2014) - brandžiausias Mindaugo Nastaravičiaus kūrinys, beje, galintis susilaukti pačių netikėčiausių sceninių interpretacijų. Jau vien pjesės pradžioje pateikta pastaba nusako, kaip akivaizdžiai režisierius kūrinį kreipia savo autorinio teatro link.
Dramaturgas rašo: „Pjesę sudaro dvi dalys. Pirmoji - tai fragmentiški tėvo ir sūnaus dialogai, neturintys jokių laiko ir erdvės sąlygų. Antroji - tai veiksmas laidojimo namų poilsio kambaryje. Autoriaus manymu, pirmoji pjesės dalis galėtų būti: a) nufilmuota ir rodoma ant koridoriaus sienų spektaklio žiūrovams, laukiantiems įleidimo į salę; b) spektaklio metu rodoma per televizorių, stovintį laidojimo namų poilsio kambaryje. Tokiu atveju tai galėtų veikti kaip tėvo ir sūnaus prisiminimai, užpildantys tylą tarp susirinkusiųjų; c) kaip įžanginė spektaklio dalis, po kurios tėvas dingsta, o sūnus lieka sėdėti poilsio kambaryje ir sulaukia pirmųjų lankytojų, tai yra - antros dalies pradžios."
Paradoksalu, bet visai nesvarbu, kad Valentinas Masalskis neprisirišo prie dramaturgo svarių pasiūlymų, atrado kitus režisūrinius sprendimus kalbėti apie tai, kas kūrinyje svarbiausia. Todėl šiame spektaklyje pakankamai išryškėjo tiek filosofine, psichologine prasme augantis Nastaravičius, tiek Masalskio, skaitančio įdomiausias filosofines knygas, išprusimas. Mene apibendrinimai ir tam tikri nutolimai nuo teksto būtini. Taip Masalskis elgėsi, statydamas Handkę, Beckettą, Ionesco, Dostojevskį, Bernhardą, Süskindą, Dorstą ir kitus. Ir jis laimėjo. Jeigu būtų susismulkinęs, „šokęs" pagal remarkas, neturėtume reikšmingos dalies lietuvių teatro istorijos. Tuo pačiu Masalskis nelinkęs savivaliauti, šokti aukščiau savo bambos. Pirmiausia jis viską perleidžia per save, suvokia protu, įjungia patirties variklį, o kartais prieš premjerą paklausia, ką mano koks praeinantis šaltkalvis ar valytoja (šie žmonės, kaip žinia, pasisako labai tiesiai), - ir tik tada kūrinį ištraukia į dienos šviesą. Masalskis linkęs viską pasitikrinti, pamatuoti. Jis būtų geras vaistininkas.
Nekyla abejonių, kad įkūręs Klaipėdos jaunimo teatrą, Masalskis papuolė į kitus spąstus - problemą užimti vis didėjančią trupę. Būtent tai ir išryškėjo spektaklyje „Man netinka tavo kostiumas". Rengti premjerą ir kelias savaites būti toli nuo jos (dėl „Didvyrių aikštės" repeticijų) - mirties kilpa. Kita vertus, Masalskis, kaip ir daugelis pedagogų, - geras „tėvas" savo „vaikams": juos myli ir stengiasi juos parodyti net tuomet, kai jie dar to neverti. Tačiau mums, žiūrovams, svarbu matyti ne pedagoginius „ėjimus", o profesionaliam teatrui būtiną pasirengimą.
Iš Klaipėdos į Vilniaus gastroles su šiuo spektakliu atvažiavo mišri komanda, - vaidmenis atliko ir stipresnieji aktoriai, ir dar tik bręstantys. Tokie netolygumai ženkliai apardė visą spektaklio audinį. Nežinia, ar silpnieji mokinukai pajautė savo „mokyklinę" bejėgystę, tačiau žiūrovai tai pajautė tikrai.
Tėvo vaidmenį atliekantis Valerijus Jevsejevas išliko arčiausiai išrašyto vaidmens, tačiau tai nesutrukdė aktoriui keliauti kartu su spektakliu. Tėvas - sudėtingo vyro vaidmuo, kuriam dramaturgas atseikėjo daugiausiai, o Jevsejevas tai perteikė subtiliai, ir spektaklis tapo analitinis.
Vien iš balso gali akimirksniu atpažinti Eleną Ozarinskaitę, kuri tapo tiesiog šio teatro primadona. Ji suvaidino Moterį papūstomis lūpomis ir galinga laidojimo puokšte papūsta galva. Ozarinskaitė išsiskiria muzikalumu, todėl ji savo vaidmenyje jaučiasi laisvai: jos reakcija į bet kokį sceninį garsą, į partnerio repliką - organiška. Svarbiausia, šiame spektaklyje Ozarinskaitė neforsavo, nerėkė, nekūrė grotesko ar farso. Ji suprato pagrindines žaidimo taisykles: jeigu dramaturgo tekstas yra sodrus ir iškalbingas, nereikia jo utriruoti, nereikia savo spalvomis dar labiau jo sodrinti. (Taip elgiasi tik saviveiklininkai) - pakanka laisvai skleisti mintis, jas apžaidžiant mimika ir plastika. O ten, kur yra šioks toks tekstinis atoslūgis, galima ir „pasmazmuoti", bet jokiu būdu neperžengiant ribų. Tokios jautrios vaidybos pritrūko kolegoms. Beje, ji galėtų būti šio teatro ir sceninės kalbos mokytoja, nes dikcija dar daug kam stringa.
Sūnaus (autoriaus alter ego) vaidmenį Vilniuje atliko Donatas Stakėnas. Nors aktorius vaidmenį jaučia puikiai, pagrindiniai monologai tarytum nuspėjami. Stakėnas daugiau vaidina ne sūnų, aplink kurį sukasi visas pasaulis, bet menininką - šiek tiek cinišką, šiek tiek laisvą. Jaunas aktorius naudoja kažkokius trafaretus. Manau, kad ir tekstą apvalius nuo tokių žodžių, kaip „durnius" ar pan., personažui suteikus daugiau blaivaus žvilgsnio, Sūnaus vaidmuo taptų vienas iš įdomiausių. Kai į mus žvelgia apsiblaususios išsikankinusio žmogaus akys, toks žmogus atspindi tik tam tikrą ligą ar socialinį sluoksnį. Nastaravičiui svarbu ne tiek sudėtingas Sūnaus charakteris, kiek atsakymas, kodėl „man netinka tavo kostiumas".
Antrąja šio spektaklio režisiere drąsiai galima vadinti kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę. Be jos apskritai šis teatras neįsivaizduojamas. Jos muzikinė ranka juntama kiekviename spektaklyje. O septynios raudos-giesmės, kurios en face inkrustuotos į spektaklio audinį, yra ne tik muzikiniai intarpai ar tam tikra iliustracija, bet ir kuria spektaklio dramaturgiją. Jeigu atsirastų dar keli panašūs intarpai, šį spektaklį galima būtų vadinti dadaistine opera. (Kadaise panašiu principu kūrėsi Oskaro Koršunovo ir Gintaro Sodeikos oberiutiškas šedevras „Labas Sonia Nauji metai".) „Man netinka tavo kostiumas" Sinkevičiūtės dėka išlipo iš dramos teatro rėmų. Šiandien tai - beprecedentis atvejis. Nastaravičiaus giesmės, kurias galima būtų išleisti atskira maža knygute, taikliai išgirstos ir kompozitorės skirtingai interpretuotos, visą spektaklį pavertė gero absurdo ar net siurrealizmo kūriniu.
Ištrauka iš Penktos giesmės:
Mes negalime mirti visi,
Todėl mirštam po vieną,
Jei mirsim visi, teks perkasti žemę ir dangų,
Teks žmogų guldyti prie kito žmogaus,
Negalim gyventi visi,
Todėl mirštam ir mirštam.
Ištrauka iš Septintos giesmės:
Tavo ir mano dulkės
Ant mano ir tavo veido,
Jau nebelaukim - gulkimės,
Kol dangtis nenusileido
Taškas - ir grumstas suskyla,
Dar susitiksime - taškas.
Saulė kaip mėnuo dyla,
Čia tik gyvieji blaškosi.
Visas spektaklis prismaigstytas garsų. Pradžioje atrodė, kad šis sprendimas panašus į futuristinę menininko išpažintį spektaklyje „Aš, Fojerbachas", bet labai greitai rėmai buvo sulaužyti ir spektaklis ėmė plėstis į visas puses. Bene pirmą kartą Menų spaustuvėje teko regėti-girdėti iš po laiptų giedančius aktorius. Jie išnaudojo kiekvieną scenos kertelę.
Valentinas Masalskis mūsų teatre duris atvėrė daugeliui įdomiausių pasaulio dramaturgų. Šiandien jam rūpi lietuvių autoriai. Tai nėra „senstančio menininko" ataskaita prieš savo sielą. Jis ieško tų sąlyčio taškų, kurie gali būti visuotini. Unikalus pjesės finalas, kai po filosofinio Sūnaus monologo Moteris, dirbanti laidojimo namuose, atneša mažą karstą, o stovintysis nustėręs klausia: „Ponia, aš jau nesu vaikas? Ponia... Ar girdite?" Šviesa užgęsta. Kažkada „staigus" finalas pabaigė „Įpročio jėgą". Tik aname spektaklyje prasmingai nutrūkusią mintį palydėjo pirmą kartą spektaklyje naudojamas muzikos garsas - Schuberto „Forellen". Šiame garsų spektaklyje staiga stojusi tyla tapo prasmingesnė nei neišsakyti žodžiai.
Masalskis, daug atradimų padaręs statydamas šiuolaikinės klasikos kūrinius, ir Nastaravičiaus atžvilgiu įrodė, kad geriausiai sekasi atverti kūrinio esmę tik autentiškomis teatro priemonėmis. Videointarpai dideliame ekrane čia neveiksmingi. Ir manau, ne dėl to, kad Vilniuje techniškai blogai praėjo šios scenos (pradžioje beveik nieko nesigirdėjo) - ši priemonė Masalskio teatrui svetima. Jis geriau nutuokia, kur ir kada scenoje įvesti aktorių, kaip jis turi atrodyti, kada oficialiais kostiumais vilkinčius aktorius palikti basomis... Jis geriau žino, kodėl „sintetinę" kultūrą demonstruojančioje visuomenėje laidotuvėse visa aplinka rūpinasi trečiarūšiais dalykais... Į tokią aplinką jis atveda ne varinių dūdų orkestrą, o žmones, grojančius Beno Šarkos dažname spektaklyje išbandytais plastmasinių santechninių vamzdžių „instrumentais"... Jis žino, kodėl tokiame „sintetiniame" teatre reikalingos būtent gyvos gėlės. Masalskis jaučia gyvenimo ir mirties kartėlį. Jis ir šiandien galėtų užsimerkęs Bernardinų bažnyčioje perskaityti ilgiausią Adomo Mickevičiaus Konrado monologą iš „Vėlinių". Šią žmogaus kelionės į mirtį patirtį šiame spektaklyje gali jausti kiekvieną minutę.
Spektaklyje „Man netinka tavo kostiumas" dominuoja juodos ir baltos spalvos, bet to užtenka, kad žmonių portretai šioje „fotografijoje" būtų ryškesni. Renata Valčik jaučia kiekvieną aktorių, todėl jos kostiumai ne tik įdomūs, bet augte suaugę su personažais. Geltonais guminiais batais per juodą sceną išdidžiai praėjęs žmogus tik padeda suprasti, koks šios teatrinės kelionės tikslas: „Saulė kaip mėnuo dyla, / Čia tik gyvieji blaškosi".
