Rugsėjo 6 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas debiutinis režisieriaus Povilo Makausko spektaklis „YOLO" (You only live once / Gyveni tik vieną kartą).
Ir kiekvieną kartą, kai žiūriu jauno režisieriaus (-ės) debiutinį spektaklį, patiriu jaudulį: „Kai išeisime, kas liks po mūsų?" Dešimtmečiai lekia greitai, vakarykščiai jaunieji „scenos chuliganai", - jau žilstelėję Nacionalinių premijų laureatai ir reiklūs pedagogai (kiti ir palikę mus...), o bendra gyvenimo sumaištis ridena teatro ratą nežinoma linkme ir triuškina likimus...
Valstybės pirmieji asmenys rugsėjo pradžioje suskubo reikšti užuojautą šiuolaikinio teatro tendencijų nemėgusio teatro ir kino aktoriaus Donato Banionio artimiesiems (užuojauta, kaip viešųjų ryšių akcija, populiarinanti pareiškėjus, keistas žanras; Rusijos vadovo atveju - ir subtili manipuliacija...), o Facebooko platybėse pasklido nesumeluotos draugų aimanos dėl VU teatro studijos „Minimum" aktoriaus, savanoriavusio ir LNDT, Oskaro Valiulino žūties... „Gyveni tik vieną kartą".
Povilas Makauskas į tą „gyveni tik vieną kartą" pažvelgė nesentimentaliai ir globaliai: per karų istorijos ir politikos prizmę, keldamas politikams „nepatogius klausimus", žaižaruodamas fantazija (jis kartu yra ir spektaklio dramaturgas bei dailininkas), žaisdamas skurdaus teatro galimybėmis (kelios širmos, pakyla, pianinas, popierinės ir marionečių lėlės, kitas smulkus rekvizitas,- bet itin svarbūs šviesos sprendimai!). Spektaklyje nėra vieno „lyrinio herojaus". Jei teisingai supratau režisieriaus intencijas, vaidinimo (anti)herojai - mes, publika, kuriai snausti spektaklio metu tikrai nėra galimybių, nes aktorių personažai žiūrovus nuolat įtraukia į veiksmą, provokuoja dialogą, net išgąsdina sprogimu... Režisieriaus taikinys - mūsų atsainus požiūris į politikų sankcionuotą agresiją įvairių karinių kampanijų metu.
Režisierius - Gintaro Varno mokinys, o pedagogo pavardė įpareigoja. Jei šiemet režisūros bakalauro studijas baigę Aido Giniočio studentai, kiek teko matyti jų spektaklių, ėjo labiau tradicinio teatro keliu - gilinosi į darbo su bendraamžiais aktoriais darbo subtilybes, vaidmenų kūrimą, pjesės analizę ir pan., tai Povilui Makauskui svarbi yra masinei standartinei teatro produkcijos gamybai nepasiduodanti scenos poezija ir magija - efemeriški dalykai, kurie labiau remiasi kūrėjo asmenybe, jo intuicija ir skoniu. Galbūt debiutiniame darbe kiek per daug visko - temų, išraiškos priemonių, baimės „būti nuobodžiam" ir „paleisti žiūrovus", bet ta kūrybinės komandos vidinė aistra ir aštri pozicija - tokios tikros! Kiek trunka tavo gyvenimas? Tiek, kiek dega degtukas aktoriaus rankose. Degtukas sudegė - baigėsi ir teatras... Mirties ir Teatro temų pynė akivaizdi.
Koliažo principas, istorijos epizodų sandūra - patogu improvizuoti, prie nūdienos artėjant nuo senesnių ir mūsų publikos emocijoms tolimesnių Hirošimos įvykių. Bet kodėl Hirošima? Juk dar Pirmajame pasauliniame kare kaip masinio naikinimo ginklas išbandytos dujos! O nežinia kada baigtį pasieksiantis Izraelio ir arabų šalių konfliktas irgi kelia galvosūkių... Vladimiro Putino valdomos Rusijos ir Ukrainos santykių kebeknę režisieriui vertinti lengviau - spektaklio pabaigoje sugalvotas tikras teatrinis šėlsmas: Arno Danuso pamaiva Putinas dalinasi pica (kaimyninių šalių teritorijų dalybos sceninis įvaizdis) ir šokdina Europos bei likusio pasaulio šalių lyderius. Visi idiotiškai laimingi, džiaugsmingai flirtuoja su Putinu, kuris lyderiams pliaukši (ir ne tik) per sėdimąsias... Chuliganiškas vaizdelis, bet vienaprasmiškas (kaip ir Lietuvos politikų šaržai kitame jaunųjų teatro menininkų LNDT sukurtame spektaklyje „Barikados"), o politikos daugiabriaunė tikrovė painesnė...
Jei jauni ir energingi spektaklio aktoriai - Eglės Gabrėnaitės vadovaujamo vaidybos kurso studentai Arnas Danusas, Karolis Kasperavičius, Aidas Jurgaitis ir šiemet pavasarį vaidybos bakalauro studijas (kurso vadovas - Aidas Giniotis) baigusi Gabija Urniežiūtė - kuria šaržuotą Politikos pasaulį, tai lyriškesnę Teatro poeziją - popierinės ir marionečių lėlės. Pasitelkiama aliuzija į Pablo Picasso paveikslą „Guernica" („Gernika"), yra kelios subtilios šešėlių teatro scenos, įvairių vaizdo projekcijų autorė - Dominyka Kačonaitė. Visą spektaklį lydi „taperio" Gabrieliaus Zapalskio atliekama muzika. Jaunieji, kurie vienus epizodus vaidina kaip dramos aktoriai, kitus - kaip lėlininkai, veikia tiksliai, o po dinamiško spektaklio turbūt visi šlapi...
Epizodas, kai Žynys avanscenoje susėdusiems „mažyliams" pasakoja apie savo keliones po pasaulį, pasižymi dviguba ironija: pajuokiamos teatro vaikams klišės ir visokių „politinių judėjimų", deklaruojančių idėjas „už geresnį pasaulį", politinis neįgalumas.
Norisi tikėtis, jos šis teatro „Utopia", Lietuvos nacionalinio dramos teatro bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koprodukcijos pavyzdys „nenuguls į archyvą": straipsnio rašymo metu LNDT internetinėje svetainėje informacijos, kada dar kartą bus vaidinamas spektaklis „YOLO", nebuvo. Spektaklio eskizas vasaros pradžioje parodytas Štutgarte vykusiame lėlių ir objektų festivalyje „Die-Wo-Spielen", o dabar ruošiamasi vykti į Rygos festivalį „Patriarcho ruduo".
