Kai po „Aleksandro puotos" premjeros (birželio 21 d.) LNOBT, kitos dienos rytą atsisėdau prie švaraus lapo, kas pirmiausia nušvito asmeninėje vaizdo ir garso projekcijoje?
Žinoma, pirmiausia visai ir ne mirštanti, o vis populiarėjanti, netgi džiazą pareguliuojanti baroko muzika, kurią visada drąsiai gali įsijungti ir savo kompiuteryje - jos metodiškai aukštai kalami „vinukai" sutvarko tavo smegenis, priverčia jas dirbti produktyviai ir kryptingai.
Naujosios operos/oratorijos muzikantams ir dirigentui vokiečiui Rolfui Beckui, pakeltiems iš įprastos orkestrinės duobės, manau, buvo ir malonu, ir svarbu groti Händelį šitaip demonstratyviai - jie, tikrasis teatro elitas, pagaliau pasirodo avanscenoje (sakyčiau, kelis solo atlikėjus šiame bendrame paveiksle irgi galima buvo akcentuoti blizgančiu drabužiu ar jo detale).
Antra, atsivėrusi vengrės Evos Szendrenyi scenografija, kuri nuo pat pradžių neslėpė būsimo madų šou projekto ir nutiesė slidžius podiumo kelius herojams - kadaise jais žygiavo vienokia kariauna, nūnai dėsto kojytes visai kitokia... Sužavėjo kybantis milžiniškas, šiltų spalvų Žemės rutulys, kurio paviršiuje netgi sugebėta išgauti vandens raibulius. Nežinau, kaip kitiems balkonų žiūrovams, tačiau man, arčiau sėdinčiai, finalinis tiesmukas rutulio įsiūbavimas nesukėlė jokio virpulio - sferos nesusiliejo.
Plius, žinoma, vengro Laszlo Bordoso vaizdo projekcija. (Niekur dabar nuo jų nepasislėpsi; scenografai greit liks užkulisiuose be darbo.) Ypač pirmoje pastatymo dalyje neįtikino akvareliniai spalvų „šokiai", visokie įcentriniai siužetą atliepiantys „logotipai", verčiantys būtinai į juos kreipti dėmesį - betgi per daug garbės! Mano akiai „Aleksandro" barokui labiau prie veido tiko ne tie spalvingai besiliejantys moteriški ornamentai, o kontrastuojantis su scena, pilkesnis vyriškas futurizmas.
Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius šiame spektaklyje barokinį kostiumą stilizuoja, kaip čia pasakius, „laisva forma". Bet kadangi baroko muzika ir džiaugsmingasis Händelis, taip pat, kaip ir aukštosios mados kostiumų vernisažai, pasižymi įmantrumu, snobiškumu, balansavimu ant skonio ribos - įžūlus sprendimas pasiteisina. Nulietos pagal kūno linijas Taisijos (gruzinų sopranas Sophie Gordeladzė) ir Taisijos draugės (škotų mecosopranas Catriona Morison) suknelės žvilga it skarda (taip pat atsispindi ir choristės); šv. Cecilija, muzikos globėja, atplaukia dieviškai akinančio rūbo debesyje; vieną baltą modelį demonstruojančios manekenės furijos gerokai išoriškai pilkesnės, kol kas jos nuobodokos, nelabai įsipaišo į ansamblį.
Gaila, kad skulptūrinėms vyrų balerūnų ir kultūristų figūroms su vynuogių kekėmis ir šalmais suteikiama mažai sceninio laiko. Manekenėms jo duodama daugiau. Du pagrindiniai herojai vyrai šitame barokiniame torte iš viso vizualiai nustumiami į šonus. Pasakotojas Timotiejus (britų tenoras Thomas Walkeris) apvelkamas tradiciniu koncertiniu oratorijos „Aleksandro puota, arba muzikos galia" kostiumu su privalomu baltu dryželiu kišenėlėje.
O Aleksandras Makedonietis išskiriamas tik karoliukais, raudona liemene ir baltom pirštinėm (?). Be to, jo, vienintelio lietuvio solisto - boso Tado Girininko, artistiniai sugebėjimai labai kuklūs, jokia pasaulio užkariautojo aura virš galvos jam nenušvinta. Ir dar be to, režisierius vengras Csaba Kaelis į veik besiužetę abstrakčią oratoriją bando įskiepyti kvailoką ruso oligarcho aliuziją, kas šitą Aleksandrą romųjį dar labiau išmuša iš vėžių.
Žinoma, vietoj Aleksandro pastatymo herojumi - pilnateisiu ir be ironijos - galime vadinti mūsų Juozą. (Beje, prieš trejus metus jau išbandžiusį podiumą Dalios Ibelhauptaitės „Onegine" - štai pagaliau ir „nusileido" LNOBT iki bohemiškų Kongresų...).
„Aleksandro puotoje" daugiausia puotauja moterys. Kodėl gi ne? Händelio oratorija buvo parašyta pagal anglų poeto Johno Drydeno eiles, kurios aukštino ne politiką ir karą, o meilę, moterų reguliuojamą moralę ir gyvenimo poeziją. Iš tiesų juk hetera Taisija įsakinėja Aleksandrui. Ir aukštieji operiniai balsai turi čia didžiausią galią. Taigi Händelis ir madų šou - ne nusikaltimas. Tuo labiau nūdieniame niūrių vyriškų karinių šou fone.
