Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės Vilniuje
Lietuvoje jau yra ne vienas teatras, suburtas bendraminčių, įkvėptų stipraus režisieriaus. Ne viena trupė įkurta pačių aktorių kurso, kurie po studijų LMTA išreiškė norą likti scenoje drauge. Esama ir teatrų, įkurtų pedagogo su savo aktoriais. Pirmieji, nors ir susidurdami su sunkumais, vis dėlto laikosi, dirba ir pakviečia į tikrai įdomių spektaklių premjeras. Vieno kurso trupės, padirbusios keletą metų, susidūrusios su finansiniais, kūrybiniais sunkumais, negavusios palaikymo iš patyrusių kolegų bei teatro kritikų, skirstosi (tiesa, ne visos - pastaruoju metu įdomu stebėti „No Theatre„ gyvenimą, nes jie jau peržengė kelerių metų ribą, o ir vienas idėjinių lyderių Vidas Bareikis dabar yra ne tik aktorius, bet ir režisierius). Trečiųjų likimas šiuo metu atrodo pats neaiškiausias. „Atviras ratas“, dribdamas su Aidu Giniočiu, pamažu į režisūrą įtraukė Ievą Stundžytę, rašyti dramas paskatino kelis trupės narius. Tačiau teatro uždarumas, darbas tik su savo bei „Keistuolių teatro„ nariais, regis, trukdo judėti pirmyn, išsikelti naujus kūrybinius iššūkius. Tad „Atviras ratas“ pastaruoju metu jau nebeatrodo toks įdomus ir atviras kaip pirmaisiais gyvavimo metais.
Panašiai įkurtas ir Klaipėdos jaunimo teatras: Valentinas Masalskis su savo studentais įkūrė „trupę p.s.", išvažiavo į Klaipėdą ir ten įsteigė savo Klaipėdos jaunimo teatrą (KJT). Kaip ir kuo šis teatras gyvena, buvo galima pamatyti vasarį Vilniuje.
Dar 2013-ųjų pabaigoje, neseniai pradėtoje rodyti LRT laidoje „Teatras" nemažai dėmesio buvo skirta būtent šiai trupei. Režisierius-pedagogas Valentinas Masalskis, aktoriai ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, šiam teatrui parašęs jau dvi pjeses, pasakojo apie pjesių gimimą, apie juos jaudinančias temas, problemas, minėjo naujausią savo spektaklį. Bet bene labiausiai nudžiugino kalba apie teatrą, paremtą veiksmu, ne tekstu, apie gyvą teatrą, gyvas aktorių reakcijas į kuriamas situacijas. Kiek pavyko prisiminti ankstesnius susidūrimus su šio teatro aktoriais, iš tiesų energijos, gyvumo jiems netrūko.
Pirmasis vasarį Vilniuje parodytas spektaklis „Batai„. Po šiuo pavadinimu iš tikrųjų slėpėsi du spektakliai: „Gaidos“ ir „Batų istorijos„. Jie puikiai sulipo ir priminė, kuo KJT prasidėjo: ritmas, dainavimas, forma, ansamblis. „Gaidose“ visi dirba kartu, visi kuria muzikinį reginį. „Batų istorijose" jau yra mėginimų kurti etiudus po vieną ar keliese. Nors abu darbai priminė, kiek daug yra nuveikta formuojant ansamblį, vis dėlto išryškėjo ir kai kurios problemos. Dalis jų, pavyzdžiui, apšvietimas, susiję su tuo, jog spektakliai rodyti ne savoje scenoje. Tačiau stebint aktorius iš labai arti buvo akivaizdu, jog stipriausia ansamblyje yra ritmo pojūtis ir dainingumas, o štai judesys turėtų būti toliau tobulinamas.
Šio teatro pradžia stipriai skyrėsi nuo, sakykime, „Atviro rato„, kuris pirmojo savo spektaklio pavadinime nurodė kūrybos principą. KJT dirbta daugiausiai su vaizdų ir garsų formomis, o „Atviro rato“ aktoriai save, savo atvirumą panaudojo kaip kūrybos priemonę. Spektaklis „Atviras ratas„ teberodomas (nors ir labai pasikeitęs), o štai dar „trupės p.s.“ statyto „Kalno" nebepamatysime. Nepanašu, kad scenoje ilgai turėtų išlikti ir Vilniuje parodytas diptikas: žavūs muzikiniai-pramoginiai vaizdeliai, tačiau jiems trūksta buvimo čia ir dabar, atvirumo, ryšio su žiūrovu, kad būtų įdomūs ilgesnį laiką,
Laimei, lankydamiesi Vilniuje klaipėdiečiai parodė ir naujesnį darbą, rodantį, kokia kryptimi teatras juda. „Kita mokykla„ - antrasis teatro spektaklis pagal Mindaugo Nastaravičiaus dramą, pastatytas Valentino Masalskio. Ši pjesė, kaip ir „Paukštyno bendrabutis“, parašyta būtent KJT aktoriams ir režisieriui. Čia pasakojama istorija apie pažiūrų susikirtimą, apie naujovės ir status quo susidūrimą kaimo mokykloje. Spektaklyje veikia labai ryškūs tipai, jie atskirti ir kostiumų spalvomis (scenografė Lauryna Liepaitė). Kai kurie - mokyklos sekretorė ar valytoja - veiksmui realios įtakos neturi: jos yra tiesiog nieko nelemiančios aplinkybės. Svarbesni spektaklyje mokiniai. Juos kuriantys aktoriai, nors ir aprengti pilkai, yra skirtingi, atstovaujantys skirtingoms paauglių grupėms. Įdomu, jog šiame spektaklyje konfliktas, kylantis tarp direktoriaus (Valentinas Masalskis) ir mokytojos Daivos (Evelina Lozdovkaja), vyksta tarsi visai kitame pasaulyje nei veikia mokiniai. Regis, perkėlus jį į kurią nors kitą valstybinę įstaigą (pavyzdžiui, polikliniką), niekas iš esmės nepasikeistų. Vadinasi, konfliktas yra gana abstraktus lyginant su konkrečiai apie mokyklą pasakojančiomis scenomis, todėl žiūrint spektaklį ima atrodyti kaip dirbtinis. Kur kas tikresnės, spektaklyje stipriau veikiančios regisi pačių mokinių, mokinių ir mokytojų santykių problemos. O tiksliau - nesusikalbėjimo, ir gal net nenoro susikalbėti.
Mokinius vaidinančių aktorių bei Masalskio su keliais jaunais kolegomis sukurti atskiri pasauliai susijungė tik šokių scenos metu, - deja, jos spektaklį žiūrėjusiesiems Vilniuje pamatyti neteko: dūmų gausa bei apšvietimas paslėpė aktorius, tebuvo matyti keli siluetai, o scenos pabaigoje išryškintas Masalskis, užbaigiantis spektaklį prisipažinimu apie nužudytą žmogų. Ir tik aktoriams lenkiantis pro dūmus išryškėjo trys lėlės (suprask - lavonai?), kurių spalvos sutapo su mokytojos Daivos, tikybos mokytojo bei ministerijos atstovo kostiumų spalvomis.
Puikiai dialogus rašantis Nastaravičius ir šiai dramai nepagailėjo tikslių personažų pokalbių (nors reikia pripažinti, kad vietomis atrodė, jog užsižaista juokeliais užuot provokavus veiksmą, mėgautasi žaisminga kalba). Jaunuosius aktorius stebėti scenoje buvo smagu: veikėjai sukurti taikliai, o ir aktoriai atrodė kur kas organiškiau nei „Batuose". Laurynos Liepaitės scenografija labai priminė kitą tos pačios dailininkės darbą Nacionaliniame dramos teatre, tačiau ši nuoroda netrukdė (nors, regis, ir nepadėjo). Didžiausia problema pasirodė režisūra: kai kuriose scenoje jautėsi teksto perteklius (o tai stabdė spektaklio veiksmą ir griovė ritmą), nebuvo aišku, kuris konfliktas yra pagrindinis, kokia iš tikrųjų yra kūrėjų pozicija ar kodėl apskritai kalbama apie mokyklą.
Čia kaip tik norėjosi, kad kūrėjai aiškiai išsakytų savo poziciją arba drąsiau provokuotų. Kalbėdami apie mokinių problemas tai jau buvo padarę „Atviro rato„ aktoriai, pagal Marijos Korenkaitės pjesę pastatę „Pabėgimą į Akropolį“. Kuriant šį spektaklį pasitelktos socialinio teatro priemonės (atsiribojimai, zongai), manipuliuojant žaismingomis, komiškomis bei įtemptomis, tragiškomis scenomis sukurta spektaklio dinamika. „Kitoje mokykloje" tai kūrė mokinių scenos, bet kaitaliojant jas su direktoriaus ir Daivos konfliktu spektaklis imdavo byrėti.
Tikėtis nepriekaištingo spektaklio iš tokios jaunos komandos būtų kiek per drąsu. KJT akivaizdžiai auga, aktoriai gauna vis įdomesnių, įvairesnių iššūkių ir su jais susitvarko. Bent taip atrodė iki pamatant naujausią teatro darbą „Sudie, idiotai!„. Spektaklis, statytas jau ne pagal šiai komandai skirtą pjesę, turėjo būti žingsnis pirmyn. Drama anksčiau statyta „Atviro rato“. Iš to pastatymo atmintyje išliko Ainis Storpirštis bei jaunųjų aktorių ir vyresnių (Vlado Bagdono, Aido Giniočio) kontrastas, puikiai tikęs aktualizuotam, sulietuvintam „Rugiuose prie bedugnės" pasakojimui. Klaipėdiečiai pasikliovė iš esmės savo trupės aktoriais, į kompaniją pasikvietė tik Kęstutį Žilinską, atlikusį mokytojo vaidmenį.
Buvo sunku slėpti nusivylimą lyginant aktorių darbą čia ir „Kitoje mokykloje„. Akivaizdu, kad tiek romano, tiek „Atviram ratui“ nesvetimo atsiribojimo vaidinant padiktuota dramos forma tapo didele kliūtimi klaipėdiečiams, iki šiol dirbusiems su visai kitokiais tekstais. Akivaizdu tai visų pirma iš to, jog toks tekstas reikalauja visai kitokio buvimo scenoje. O vaidinta taip pat, kaip ir „Kitoje mokykloje„. Nepasinaudota ir kita galimybe: keisti tekstą taip, kad tiktų pasirinktam vaidybos būdui. Gal tuomet monologai nebūtų atrodę tokie negyvi, sakomi ne scenos partneriams ir net ne žiūrovams, o žvelgiant kažkur į ketvirtąją sieną. Toks kalbėjimas apsimetant, kad sakomi dialogai, priminė „Rugiuose prie bedugnės“ aprašytą Houldeno Kolfido nekenčiamą teatrą, kuriame aktoriai nepanašūs į gyvus žmones (beje, nepanašūs jie ir į simbolius), o nuo jų vaikščiojimo į ir iš scenos jam sukosi galva.
Pasižiūrėjus visus į Vilnių KJT atvežtus spektaklius atrodo, kad aktoriai jau pakankamai gerai jaučiasi (o ir atrodo) scenoje vaidindami jiems parašytus tekstus. Teatre turint dramaturgą taip dirbti patogu. Tačiau tam, kad aktoriai tobulėtų, o teatras augtų, kad iš tikrųjų būtų sukurtas gyvas, jautrus teatras, gebantis kalbėti įvairiomis temomis, būtini susidūrimai su kitomis vaidybos mokyklomis, kitokiais tekstais bei įvairiais režisūros metodais. Toliau lyginant KJT ir „Atvirą ratą" atrodo, kad būtent tokių susidūrimų, išbandymų stoka ir jaučiama vyresniųjų kolegų naujausiuose darbuose. Tad reikia tikėtis, kad klaipėdiečiai nueis kitu keliu.
