Sakuros pražydo per anksti

Andrius Jevsejevas 2014-01-07 lrytas.lt, 2014 01 07

aA

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scena vėl pasipuošė baltais žiedais. Šįsyk jie padabino bendrą japonų ir lietuvių menininkų kūrinį. Dar visai neseniai kauniečiai sprendė, ar parduoti už aprūkusio stiklo durų žydintį „Vyšnių sodą". Šiemet sausio 5-ąją už NKDT didžiosios scenos gilumoje suformuoto ovalinio lango snigo sakurų žiedais, puošusiais oratorijos „Sakurų prisiminimai" premjerą.

Premjera, kaip skelbė spektaklio plakatas, buvo pasaulinė. Tiesa, apskritai nelabai aišku ne tik tai, kokia šio spektaklio ateitis, bet ir tai, kuo jis labiau pasaulinis nei bet kuri kita premjera, rašo "Lietuvos rytas".

Oratorijos kūrėjų etiniai, estetiniai ir visuomeniniai tikslai, bent jau sprendžiant iš ikipremjerinių šūkių, buvo ne ką kuklesni - sukurti odę žmogiškumui, oratoriją apie Antrojo pasaulinio karo priešaušrio metais Kaune dirbusio japonų diplomato Chiune Sugiharos žygdarbius, muzikos ir teatro kalba perteikti dviejų tautų - lietuvių ir japonų - kultūrinį dialogą.

Daug kas buvo paviršutiniška

Poeto Rimvydo Stankevičiaus libretą ir kompozitoriaus Atsuhiko Gondai parašytą muzikinę partitūrą į sceną perkelti ėmęsis režisierius Shugo Ikoh Ch.Sugiharos istoriją pasakojo neapibrėžtoje vaizduotės erdvėje.

Sceninio pasakojimo užuomazga - vokalinis šių dienų vaiko (Gunta Gelgotė) ir senelio (Vladimiras Prudnikovas) dialogas.

Vaikas klausia senelio, kodėl čia, Lietuvoje, žydi sakuros, o jo atsakymas nukelia sceninį vyksmą į tarpukario Kauną - į čia atvykusio Ch.Sugiharos darbo kabinetą, į vidinių konfliktų draskomą japonų diplomato pasąmonę, galiausiai į jaunimo nusėstą šiandienę Laisvės alėją.

Vaizdo ir šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas ir scenografė Hiromi Tokumasu gana sumaniai susitvarkė su vaizdiniu spektaklio planu, dinamiškai pakeitė sceną ir perkėlė veiksmą iš vieno laikotarpio ar erdvės į kitą.

Deja, didžioji dalis gausių sceninių objektų - griozdiški vertikalūs rąstai, masyvus medinis Ch.Sugiharos darbo stalas, popierinė gervė - neūgtelėjo iki simbolių ir išliko statiškomis, paviršinėmis iliustracijomis.

Panašus jausmas buvo, kai chorui bei solistams dainuojant tekstus apie lietuvių narsą ir kultūrinę didybę iš viršaus leidosi Vyčio ar Kristijono Donelaičio paminklo trafaretai, kai mergaitei „kalbantis" su žuvimis juodame ekrane pasirodė karpiai.

Ką jau kalbėti apie tai, kad blogį spektaklyje simbolizavo „pikta" no teatro stiliaus kaukė, o gėrį - „linksma".

Atsigręžė į lietuvius

„Sakurų prisiminimų" režisierius Sh.Ikoh, savotiškai įžeminęs oratorijos žanrą, pavertęs jį kone visaverte opera, su spektaklio bendraautoriais atsigręžė į jaunuosius lietuvių kūrėjus.

Į masines scenas jis pasikvietė VDU vaidybos specialybės studentus, o žydus karui beprasidedant gelbėjusio Ch.Sugiharos partiją gana simboliškai patikėjo tenorui Rafailui Karpiui.

Gaila, bet šis paradoksalus, įdomių Ch.Sugiharos asmenybės ar lietuvių-žydų-japonų kultūrinių saitų interpretacijų sužadinti galėjęs sprendimas taip ir liko kažkur paraštėse.

Atrodo, kad darbas su dramine, veiksmine spektaklio dalimi anaiptol nebuvo stipriausia japonų režisieriaus profesinė savybė: būsimi aktoriai blaškėsi scenoje be tikslo, karui prasidėjus krypavo, raivėsi, kol galiausiai susmuko ant žemės pagal, ironiškai tariant, geriausias lietuvių šiuolaikinio šokio tradicijas.

Aktorius be užduočių ir aplinkybių scenoje apskritai atrodo panašiai kaip solistas, težinantis muzikinę partitūrą, tačiau pamiršęs žodžius.

Talentingiausias, labiau patyręs gal ir ištemps, išsisuks improvizuodamas, bet, atleiskite, ne bet kuris antrakursis.

Nespėjo užmegzti pumpurų

Klausantis „Sakurų prisiminimų" ne sykį šovė mintis, koks vis dėlto vakarietiškas Kauno miesto simfoninio orkestro (dir. Tomomi Nishimoto) atliekamas japonų kompozitoriaus kūrinys.

Galbūt ir dėl to bene vienintelė įdomesnė, tam tikrais nepažintais vandenimis pakvipusi akimirka - subtilus, specifine ritmika ir muzikine artikuliacija sužavėjęs tradiciniu japonų instrumentu koto skambinusios Yoko Nishi ir Sakuros partiją atlikusios Jovitos Vaškevičiūtės duetas.

Šiaip jau nei abu NKDT didžiosios salės balkonus užėmusių choristų, nei solistų darbo vertinti nesinorėtų dėl dviejų vienas kitą nulėmusių veiksnių.

Pirma, vokalistų atliekamas partijas tiesiog suvalgė prieš pusantrų metų baigtos renovuoti salės architektūrinė ir akustinė specifika, o libreto buvo girdėti vos kas trečias posmas.

Antra, net neabejoju, kad spektaklio autoriams ir prodiuseriams tai buvo puikiai žinoma, bet bent jau titrais pasirūpinti vis dėlto nepasivarginta.

Suglumino ir jau spektakliui pasibaigus perskaitytas R.Stankevičiaus rašytas oratorijos libretas.

Trumpai tariant - man nepavyko suprasti, kodėl joje taip įkyriai gretinami japonų kultūros ir mūsiškiai, lyg iš romantinio Salomėjos Nėries ar Maironio eilių pasaulio pasiskolinti lietuvybės prekyženkliai: dekoratyviniai bonsai - Stelmužės ąžuolo anūkai, kunigaikščio Kęstučio vedami karžygiai - rytiečių karatė meistrai, samurajai.

Juk kūrinys apie Ch.Sugiharą - japonų diplomatą, kuris karui prasidėjus gelbėjo žydus, o jų didžioji dalis buvo pabėgėliai iš okupuotos Lenkijos getų!

Atrodo, kad šie „Sakurų prisiminimai" vis dėlto pražydo gerokai per anksti, dar nė pumpurų neužmezgę.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.