Vičencos Teatro Olimpico scenos pakraštyje prieš Andrea Palladio architektūrinį šedevrą stovi senas rašomasis stalas. Tai režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asmeninis darbo stalas, kurį jis paskolino savo spektakliui „Jobo knyga". Žinantiems šį viešai neskelbiamą faktą jis atrodo kaip iškalbingas gestas su potekste. Reikia turėti gerą humoro jausmą, kad seniausią pasaulyje teatro sceną paverstum savo darbo kabinetu! Kita vertus, dailus baldas, pagamintas iš Karelijos beržo, dieviškai didingoje aplinkoje iš tikrųjų yra tik kuklus, šiltas rankų darbo daiktas su savo istorija. Tokie buvo ir Nekrošiaus darbai, sukurti Teatro Olimpico scenoje per pastaruosius dvejus jo vadovavimo šiam teatrui metus. Tai dialogas su šio teatro (ir visos Italijos) istorija, kultūros ir religijos mitologija. Šiltas, atviras, nuoširdus. Dialogą pradėjo autentiškos gyvenimo patirties ir namų ilgesio persmelkta Dantės kelionė po pragarą ir skaistyklą. Jį pratęsė elegiškas ir kartu ironiškas pasivaikščiojimas po muziejinį italų kultūros rojų. Ir simboliškai baigė Jobo, įkalinto paskutiniame savo kelionės taške, dialogas su Dievu.
Antanas Maceina, Senajame Testamente įžvelgęs modernios XX a. filosofijos užuomazgas, pagrindine „Jobo knygos" tema laikė „asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo problemą". Nekrošiui, ne per seniausiai Maskvoje pastačiusiam Albert'o Camus „Kaligulą", egzistencialistinė pasaulėjauta irgi nesvetima. Jį traukia ne bendri svarstymai apie žmogaus būtį, o tai, ką Maceina vadina „žmogaus apsisprendimo drama", pridurdamas, kad „buvimas be apsisprendimo yra abstrakcija. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi". Nekrošius teatre egzistencinius klausimus kelia pirmiausia sau ir ieško į juos atsakymų kaip savo pozicijos. Tuo tikslu renkasi tokią literatūrinę medžiagą, kuri labiau tinka apmąstymams negu draminiam veiksmui. Ankstesnių šio režisieriaus spektaklių gerbėjai atvirai arba (dažniau) santūriai konstatuoja, kad dabar Nekrošiaus teatras pernelyg „uždaras", ir kaltina jį žiūrovų ignoravimu. Tačiau reikia pasakyti, kad, skirtingai nuo kai kurių savo kolegų, tapusių šlovės įkaitais, Nekrošius sąžiningai atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Teatras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis".
Tokia režisieriaus nuostata lemia monologinę jo spektaklių struktūrą. Iš esmės juose veikia vienas protagonistas, o kiti tampa jo kolizijos, panašios į gyvenimo kelionę su daugybe stabtelėjimų, prisiminimų, apmąstymų, palydovais. Nekrošiui rūpi ne protagonisto santykis su kitais žmonėmis, bet jo akistata su pačiu savimi ir su dangumi, kur vyksta Dievo ir Velnio dvikova dėl žmogaus sielos. Tai pagrindinis naujausių režisieriaus spektaklių teminis mazgas, užmegztas dar „Fausto" pastatyme. Faustui reikėjo dangaus tam, kad galėtų iš naujo patirti gyvenimo džiaugsmą. Jobo atveju yra priešingai - jis reikalingas dangui, kad per kančią būtų išbandytas jo tikėjimas. Tiek „Dieviškosios komedijos", tiek „Rojaus" protagonistas Dantė atsiduria tarp šių dviejų žmogaus egzistencijos polių. Du pradai - dieviškasis ir velniškasis, - slypintys žmoguje, yra ir „Idioto" interpretacijos centre. Šiuo požiūriu Nekrošius nuoseklus, plėtodamas temas ir rinkdamasis išraiškos priemones. Pastarojo meto spektakliuose jis vaizduoja tą pačią žmogaus gyvenimo misteriją.
Jobo istoriją spektaklio pradžioje išgirstame tris kartus. Pirmiausia ją papasakoja Dievas (Salvijus Trepulis), po to Velnias (Vygandas Vadeiša) ir pats Jobas (Remigijus Vilkaitis). Šitaip, panašiai kaip ir tradicinėje misterijoje, spektaklio ekspozicija pristato žiūrovams pagrindines tarpusavy besigrumiančias žemės ir dangaus jėgas. Jos išreiškia skirtingus požiūrius į paties Jobo koliziją. Minėta trijulė ir užbaigia vaidinimą, kiekvienas su atitinkamomis savo išvadomis.
Spektaklio scenovaizdis toks pat lakoniškas kaip ir jo trukmė (pusantros valandos). Be rašomojo stalo į akis krinta kitame scenos pakraštyje suguldytos saulės baterijos (dailininkas Marius Nekrošius). Naujųjų technologijų inkliuzas Olimpico scenoje atrodo chuliganiškai, o Nekrošiaus teatre - neįprastai. Net susidaro įspūdis, kad režisierius nelabai žino, ką su juo daryti. Saulės baterijos tik asociatyviai ženklina Jobo dramos vietą - dykumą. Užtat stalas tampa pagrindiniu veiksminiu spektaklio įvaizdžiu.
Pradžioje yra Namai. Ant rąsto uždedama lenta, jos galą pirštu laiko Dievas. Jobas galva remiasi į lentą kaip į durų staktą. Įvaizdis paprastas ir iškalbingas - Dievas ne tik laiko stogą žmogui virš galvos, bet šitaip ir atseikėja tiek, kiek jam priklauso. Kai stogas su Dievo žinia ir Velnio valia staiga „nunešamas", šalia likusio rąsto suklupęs Jobas atrodo vienas kaip pirštas. Tada daugybė rankų atplėšia stalo duris, ištraukia stalčius. Šitaip akimirksniu sugriauti ir išdraskyti Jobo namai primena staiga pasiligojusį jo paties kūną. Viskas įvyksta netikėtai ir be priežasties. Pagal Nekrošių, netikėtumas - žmogaus egzistencijos konstanta.
Jobui netekus pastogės, pradeda irti ir fizinis jo kūnas. Jis kenčia ir klausia Dievą - kodėl? Nekrošius randa savitą kančios išraišką. Teatrališkai naivią, bet žmogiškai prasmingą. Jobo kūną skausmingai deginančias pūsles vaizduoja ant jo užmesta elektros lempučių raizgalynė. Kai lemputės uždegamos, Jobas tampa panašus į fakelą, prie kurio niekas negali prisiliesti. Nepakeliamas skausmas virsta švytėjimu.
„Kai siela nublaivėja, kai ji laisva nuo kūno..." - skaitoma spektaklio „Dieviškoji komedija" pradžioje. Sielos laisvę nuo kūno, pasak Nekrošiaus, žmogus gali pajusti, apimtas begalinio džiaugsmo arba kęsdamas didžiausią skausmą. Dantės dangiškoji kelionė prasideda nuo džiaugsmingo susitikimo su Beatriče - iš jos rankų išgėręs vyno taurę, jis atsiplėšia nuo žemės. Jobo kelionės į savo žmogiškąjį aš pradžia - nepakeliamas kūno skausmas, išlaisvinantis sielą. Ir vienas, ir kitas kelias Nekrošiaus teatre reiškia kūrybą ir savikūrą. Per jas žmogus suvokia savo paskirtį.
„Tu man neleidi piktas aistras nuplauti..." - taip atkerta „Dieviškosios komedijos" popiežius (Remigijus Vilkaitis), kai Dantė (Rolandas Kazlas) nepaduoda jam rankos. Vilkaičio vaidinamo Jobo žemiškoji paskirtis - piktas aistras per kančią nusiplauti pačiam. Todėl jis paliekamas vienas akistatoje su Dievu. Aktorius per šią akistatą jautriai atskleidžia žmogaus būties tragizmą, be sentimentų, be patetikos išgyvendamas kiekvieną savo personažo būseną. Vilkaičio Jobas aistringai kenčia, ieško, klumpa, maištauja ir - svarbiausia - yra tikras žmogus. Tuo jis simpatiškas.
Jobo žmogiškumą atskleidžia pašnekesys su jo aplankyti atėjusiais draugais (Vaidas Vilius, Darius Petrovskis, Beata Tiškevič). Nekrošius supranta, kad disputas apie tikėjimą negali būti teorinis ir grindžiamas vien skirtingu žinojimo lygiu. Todėl sugalvoja mizansceną, perteikiančią žmogaus nežinojimą, sutrikimą ir aistringą troškimą sužinoti, išgirsti Dievą. Jobas, palindęs po rašomuoju stalu, ką tik vaizdavusiu namus, karštligiškai puola rausti urvą. Už stalo į scenos gilumą tiesiama ilga juoda draperija, vaizduojanti gilėjantį urvą, o su draugais Jobas diskutuoja tada, kai išlenda išpilti žemių. Mizanscenos prasmė paprasta - tikėjimo paieškos yra kasdieninis darbas, o „rausiamasi" gilyn į nežinomybę. Tačiau tik aktoriaus vaidyba gali personažo poelgį paversti įtikinamu. Taip atsitinka, kai išsekęs, išvargintas sunkaus darbo, nukamuotas skausmo ir praradęs viltį Vilkaičio Jobas kreipiasi į dangų: „Kas yra žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį savo akį? [...] Kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse, manęs ieškosi, bet manęs nebebus. " O vėliau, nubraukęs ašaras vienam iš jį paguosti atėjusių draugų, Jobas sako: „Aš žinau, kad šitaip yra, bet kaip gali žmogus būti teisus prieš Dievą?" Tada jo išgyvenimas atrodo didesnis už žinojimą.
Jobo evoliucija pagal Nekrošiaus interpretaciją apima du žmogaus gyvenimo etapus - senatvę ir vaikystę. Iš pradžių Jobas yra senyvas žmogus, kuris, žmonos (Marija Petravičiūtė) ir vaikų (Beata Tiškevič, Darius Petrovskis) apsuptas, santūriai džiaugiasi savo gyvenimo vaisiais. Spektaklio finale, ištvėręs kančias, dvejones ir iškasęs savo tikėjimo urvą, jis lieka vienas. Dvasiškai nuskaidrėjęs, Jobas panašus į vaiką. Tai atskleidžiama su šilta ironija - finale jam pasirodęs Dievas primena tėvą, pasirengusį iškaršti sūnui kailį už burnojimą ir maištą: „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk." Bet svarbiausias Jobo pasikeitimas yra tai, kad jis vienas gali ištverti savo būtį, nesiskųsdamas ir nieko nekaltindamas. Kančios grimasą veide keičia mąsli šypsena ir susitaikymas. Tik tada Dievo valia atstatomi išdraskyti Jobo namai, pasveiksta kūnas ir sugrįžta noras gyventi.
Galima sakyti, kad Nekrošiaus spektaklis yra panašus į moralitė, bet vietoj moralo jame dedamas daugtaškis. Žmogus negali išsaugoti per gyvenimą įgytos išminties. Ją galima tik iškovoti, kaskart kantriai ir sąžiningai atliekant nelengvas tikėjimo paieškas prie savo darbo stalo.
KULTŪROS BARAI
