Retas reiškinys Lietuvoje - šiuolaikinio meno blyksniai teatre. Šie blyksniai akimirkai apakina ne statistinį žiūrovą, kuris paprasčiausiai žiūri, bet spektaklio suvokėją, kuris bando suvokti. Pasiruoškite, nes veiksmas vyks ne ant butaforinės scenos, bet jūsų sąmonėje. Šio blyksnio pirminė priežastis - režisieriaus Konstantino Bogomolovo spektaklis „Mano tėvas - Agamemnonas„. Spektaklio pavadinimas yra tik dalinė nuoroda į tai, ką apima šis kūrinys. Tai ženklas į tris antikines tragedijas, kurios spektaklio metu persipina decentruodamos vientiso naratyvo struktūrą. Trijose Euripido tragedijose - „Ifigenija Aulidėje“, „Hekabė„ ir „Orestas“ - gvildenami etiniai, egzistenciniai klausimai, kurie buvo keliami prieš pustrečio tūkstančio metų, jie yra keliami šiandien ir veikiausiai bus keliami ateityje. Kodėl žmogus nuolat sprendžia tuos pačius klausimus? Ar žmogus liktų žmogumi jei neklaustų?
Temų konsteliacija taip pat nenusileidžia neįprastai pastatymo struktūrai. Religija, menas, filosofija - tai taškai, per kuriuos pereina spektaklio suvokėjas. Tokiu pat keliu juda G. W. F. Hegelio istorija absoliučios dvasios link, pereidama būtent šias dialektiškai viena kitą paneigiančias, tačiau absoliučiai nepanaikinančias stadijas (būtent šis filosofas man nedavė ramybės viso spektaklio metu). Religijos samprata skleidžiasi per reprezentacinę, daiktišką, fetišizuojančią formą: Jėzaus Kristaus besisukanti muzikinė statulėlė, kryžius ant sienos, taip pat per televizorių rodomas nukryžiavimo epizodas. Religinis būvis pereina į abstraktesnį - meną. Būtent scenografinis minimalizmas yra ta civilizuota ir lakoniška kalba, kuri slepia žmogiškus pradus, jo prigimtį. Minimalizmas racionaliai paslepia būties chaosą, jo veržlumą. Būtent dėl to didžiausias dėmesys yra skiriamas pačiam abstrakčiausiam - filosofiniam lygmeniui: žaismui, sarkazmui, įtampai, tylai, nerimui, laukimui, bet kokios reprezentacijos atmetimui. Paneigiamas tiek diltėjiškas įsijautimas (Einfühlung), tiek bet koks nenuoširdus bandymas apgauti žiūrovą, priversti jį patikėti tuo, kas vyksta scenoje. Režisierius atsisako teatrinio hic et nunc (čia ir dabar) principo. Iš antikinių tragedijų režisierius nuolat priverčia grįžti į šiuolaikinį pasaulį, kuriame viskas puikai atpažįstama: einama į mokyklą, žiūrimas televizorius, kaukia gamyklų sirenos. Kita vertus, istorinis horizontas nėra itin reikšmingas. Svarbu yra tai, ką sumąsto pats suvokėjas per tezę, antitezę ir sintezę spektaklio metu (nes laiko tam tikrai pakanka!). Šį spektaklį pavadinčiau „Pretekstu". Tai tik pretekstas, tik akstinas, tik tramplinas į suvokėjo asmeninę mintį. Į mintį, kuri dėl tam tikros priežasties yra, o ne nėra. Tad kodėl yra kažkas, o ne niekas? - klausiu.
Kas tikrai yra scenoje - tai aktorius. Tačiau kokia jo vieta šiame spektaklyje? Bandant suprasti spektaklį, aktorius kaip toks nėra svarbus. Aktorius - tik režisieriaus įrankis, kuris tiesiog pasakoja, o ne mistišku būdu tame pasakojime gyvena. Aktorius nei gyvena Kito gyvenimo, nei patiria jį, nei miršta kaip Kitas. Kam jam visa tai? Ar aktoriui nepakanka savo gyvenimo, patirčių ir susidūrimo su anapusybe, kad jis pats galėtų tai suprasti? Ar nebūna keista matyti aktorių po spektaklio, kuris kremtasi dėl to, kad netinkamai numirė? Apgaulė, ir nieko daugiau. Šios pigios apgaulės Bogomolovo spektaklyje nė su žiburiu nerasi. Tačiau ką ten iš viso galima rasti?
Ten niekas nevaizduojama, ten daug nihilizmo. Tačiau būkime sąžiningi sau ir kitiems: argi šiuolaikinis žmogus begalėtų reprezentacinio teatro akivaizdoje patirti aristoteliškąjį katarsį? Ar tik nebus taip, kad proto jautrumas šiais laikais ima viršų prieš širdies jautrumą? Širdies šis spektaklis galbūt ir nepalietė, tačiau protą - kaip reikiant. Klausimai be jokio režisieriaus komentaro, be jokios replikos, be jokio numanomo atsakymo. Atsakymų nėra. Vien tik klausimai. Tačiau net ir keliant klausimus, naratyvas formuojasi.
