Skubėdamas į buvusį sostinės „Pergalės„ kino teatrą, kuriame turėjo prasidėti aktoriaus ir dainininko Kosto Smorigino monošou „Purvas“, svarsčiau, kodėl komerciniai teatrai kratosi kritikų. Tokiuose renginiuose lankausi toli gražu ne pirmą sykį. Tad gana greitai priėjau prie daug išmonės nereikalaujančios išvados - kiekvienas verslininkas siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis sukurtą produktą už kuo didesnę kainą parduoti kuo daugiau žmonių. Apie parduodamo produkto sudėtį bent šiek tiek nutuokiančio irzlaus rašeivos jiems mažiausiai reikia. Po šio K.Smorigino pasirodymo mano nuomonė nepasikeitė, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Herojų nuvainikavimas
Kiekvienam skaudu, kai jo akivaizdoje nuvainikuojami jo jaunų dienų herojai. Bet dar liūdniau, kai jie nusivainikuoja patys.
Jei prieš kokį dešimtmetį kas nors K.Smoriginą būtų drįsęs pavadinti komercinio teatro šalininku, iš manęs būtų sulaukęs spyrio mažiausiai į pasturgalį.
Tačiau kas galėjo pamanyti, kad Dalios Tamulevičiūtės Bebenčiukas, Eimunto Nekrošiaus Romeo, Makbetas ar puikiojo „Kvadrato„ Jis taps tokios gausybės „kultinių“ spektaklių (verslo projektų) autoriumi?
Ir kad jo kone nuolatiniu kūrybinio verslo partneriu taps kadaise drauge su režisieriumi Oskaru Koršunovu mūsų profesionalaus teatro maršrutus gerokai pakoregavęs rašytojas Sigitas Parulskis, pastaraisiais metais lietuvių dramaturgiją labiau turtinęs tokiomis pjesėmis kaip „Urvinė moteris„ ar „Vilnius-Dakaras“.
Rekvizito nebuvo matyti
Šiukštu nenoriu pasakyti, kad komercinė kūryba scenai yra kažkoks savaiminis blogis ar kad S.Parulskio ir K.Smorigino „Purvas" kaip nors nuplėšia jų, kaip į mūsų teatro istoriją jau įėjusių aukštojo meno atstovų, kūrybinę garbę.
Juolab kad iš tiesų nieko ypatinga nenutiko. S.Parulskis paėmė prieš kokius trejus metus publikuotą esė, papildė ją dar keliais monologais ir visa tai įvilko į daugiau ar mažiau draminę formą, kurią savo kūrybos dainomis atskiedė ir scenoje ne itin išradingai perteikė K.Smoriginas.
Ką pamačiau ir išgirdau spektaklyje? Ketvertą monologų-istorijų, kurias pasakojo už įvairias vyriškas išdaigas iš namų žmonos išvytas vyras. Antra tiek gana monotoniškų dainų. Akivaizdžiai prastai sureguliuotą mikrofoną. Kam jis apskritai reikalingas aktoriui profesionalui, vaidinusiam ir gerokai didesnėse salėse, - kitas klausimas.
Garso operatorius, švelniai tariant, buvo abejotinos kompetencijos. Scenos pakraščiu į kabinetą vis nueidavo klubo darbuotojas. Ant bene pustrečio metro aukščio scenos riogsojo krūva nereikalingo (nes neatsistojus ir neužsilipus ant kėdės - nematomo) rekvizito.
Iš pigaus kartono ar plastiko iškarpytos akį rėžiančių spalvų gėlės, krūmai, paukšteliai esą turėjo simbolizuoti parką, kuriame ant suolelio sėdi iš namų išguitas herojus, bet tai greičiau kūrė įspūdį, kad ant scenos netrukus užsiropš koks vietinis Radžis.
Pokštai apie antrą galą
Visa kita - skonio reikalas. Vieniems pokštai apie antrą galą, fizinius defektus, žydus ar transvestitus sukels nevaldomą juoką, kitiems artojiškas lietuviškas humoras gal pasirodys vertas turgaus.
Vienas K.Smoriginui uždainavus gal ilgesingai kinkuos galvą ir stipriau įsitvers mylimosios delno, o kitas be menkiausių sentimentų suburbės, kad muzikinės aranžuotės nusirito maždaug iki Juozo Erlicko padūdavimų lygio.
Gal kuris nors iš tikrųjų nušvis išgirdęs aktoriaus lūpomis vis nuskambančius giliamintiškus ir taiklius kalambūrus, o kitą tokie kvazifilosofiški pasriūbavimai, pavyzdžiui, „vyras su moterimi dalijasi tik kūno skysčiais, o visa kita padalija teismas„ arba „lazda turi du galus, o gyvenimas - tik vieną“, privers suabejoti dramaturgo emocine branda.
Tenesupyksta abu monošou autoriai, nes ši pastaba skiriama veikiau „Purvo„ prodiuseriams - vieno ne taip seniai savo gyvybę nutraukusio aktoriaus vardo besaikis afišavimas renginio reklamoje yra kur kas atgrasesnis dalykas nei visas tas politinis, socialinis, televizinis, internetinis ir visoks kitoks purvas, apie kurį kone dvi valandas scenoje K.Smorigino lūpomis bandė šmaikštauti „Purvo“ herojus.
Bet koks produktas (taip pat ir meno) visada bus tik tiek kokybiškas, kiek kompetentingi, sąmoningi ir atsakingi yra jo kūrėjai. Dėl S.Parulskio ir K.Smorigino profesinės kompetencijos ar sąmoningumo klausimų neturėtų kilti. O kaip dėl atsakomybės? Jei ne sau, tai bent žiūrovams.
