„Sirenos ’13“. Įšalusi replika iš anapus spektaklio

Vlada Kalpokaitė 2013-10-08 Menų faktūra

aA

Now in this land of ice we pay for every vice/ Frozen in the snow/ each pleasure it goes/ Each lust and desire/ frozen every fire/ So we await our fate/ in this frozen waste/ But though the ice winds blow/ leave us in the snow/ Our evil is not spent/ we do not repent/ So if a saviour comes/ our vice will not have run/ The ice and the storm/ leaves us unreformed/ So we await our fate/ in the frozen waste

  The Tiger Lillies, The Land Of Ice

Spjaunant į visas taisykles ir teksto logiką, pradėsiu nuo išvadų: vis dėlto „tigrinių lelijų" „Eilės apie seną jūreivį" nėra bendro teatrinio išgyvenimo reikalas. Štai toks paradoksas - kad ir permirkęs visas teatru tarsi džiūvėsis romu, savo fantastiškos animacijos vaizdinijoje genialiai „išvertęs" romantinį Samuelio Tayloro Coleridge'o kliedesį į teatro butaforijos fantomus, spektaklis yra mūsų prakeikto vienišųjų laiko vaisius. Arba, atsiribojant nuo laikų ir jų diagnozių, galima daryti prielaidą, kad visa ši XVIII a. poemos, su ja kimiai besikalbančių (su pasikoliojimais, įžūliu intymumu ir bandymu aptikti artimą ir taip pat praganytą pragaran sielą) „The Tiger Lillies" kupletų ir Marko Holthuseno animacijos triada nei kartu, nei atskirai nesikreipia į žiūrovus kaip į kolektyvinį padarą. Jie, be abejo, kalbasi tarpusavy.

Gal ir priimtų tave, jei mokėtum visiškai atsiriboti nuo to, kad esi teatre ir aplink tave keli šimtai žmonių. Jei galėtum skaityti „ausimi" - lengvai iš klausos suvokti tokį tekstą, kurį geriau skaityti. Sukaupsi maksimaliai dėmesį, prakirsi peršviečiamą uždangą, ant kurios projektuojamos animacinės jūrų bangos, debesys ir undinės, jūreiviai ir pragaro pabaisos, ir pateksi į šį sąmonės užkaborių pasaulį. Ar tai įmanoma? Ko gero - mačiau salėje, kad kažkam pavyko, ir pasidarė pavydu. Kitiems yra štai tokia išeitis: susirasti Coleridge'o tekstą, „The Tiger Lillies" dainų tekstus ir net patį spektaklį (labai atsiprašau festivalio organizatorių, bet ne aš tą įrašą ten padėjau, ir niekada jo neieškočiau, jei būtų pavykę užmegzti adekvatų ryšį su spektakliu: >>>>

Ir tada supranti, kad „Eilės apie seną jūreivį" yra baugaus gylio, labai sąžiningas, įtraukiantis kūrinys. Be jokių iliuzijų. O tikras teatras jam - varginantis kompromisas. „The Tiger Lillies" muzikantų buvimas scenoje jau nebe toks, koks būdavo anksčiau - tarsi ignoruojantis, bet su atodaira į publiką, koketuojantis, tariamai abejingas. Dabar abejingumas, sakyčiau, yra tikras. Spėju, kad jie pavargo, bet ne nuo kūrybos, o nuo to siurbiančio teatro reiklumo, egoistinio dėmesio vampyrizmo... Atrodo, kad muzikantai iš kūno ir kraujo mielai pavirstų animaciniais personažais ir greta prakeiktos senojo jūreivio kompanijos plaukiotų ant nupieštų bangų nupieštuose laivuose. Nepavyksta, dėl to ir aidi jie iš įšalusių tolybių...

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.