„Sirenos´13“. Dešimt sakinių apie Sicilijos Medėją

Alma Braškytė 2013-10-07 Menų faktūra

aA

Režisierė ir aktorė Emma Dante, gimusi Sicilijos sostinėj Palerme, bet vėliau su tėvais išvykusi gyventi į Italijos šiaurę, sulaukus devyniolikos grįžo į gimtąjį miestą, o prieš beveik penkiolika metų įkūrė čia teatrą „Sud Costa Occidentale" ir savotišką pastarojo filialą „La Vicaria". Atgal ją parsišaukęs Palermas, kurį Dante vadina „motina, prastai maitinančia savo vaikus", itin užsislaptinusiu miestu, už užskleistų užuolaidų slepiančiu aršų priešiškumą, smurtą, prievartą ir piktnaudžiavimą galia, ją nuteikia pesimistiškai, bet tai veiklus pesimizmas, stiprios priklausomybės gimtajai salai (kurioje gyventojų, beje, daugiau nei Lietuvoje) pagimdyto meilės ir neapykantos santykio išraiška.

Emmos Dante's (kuri išbandė ir operos žanrą, ir - itin sėkmingai - kiną) tyrinėjimo objektu ir teatro kalbos kūrimo pagrindu tapo ypač ekspresyvi saliečių kūno kalba, jų dažnai iki grotesko emocinga gestikuliacija ir nykstantis siciliečių dialektas (kartais vadinamas savarankiška romanų kalba). Naujuoju spektakliu „Medėjos link" ji dar kartą grįžta prie Euripido pjesės (kurią jau yra stačius prieš dešimtmetį) ir atsisakydama bet kokių dekoracijų kuria „koncertinę" tragedijos versiją.

Euripido interpretuotą mitinį siužetą apie mylimajam Jasonui pagelbėjusią ir tėvynės, tėvo (ir viso su tuo susijusio saugumo) netekusią Medėją, kuri ryžtasi nužudyti jų bendrus vaikus, kai Jasonas ją išduoda ir veda kitą (vietinio karaliaus dukterį, nesaugumą ir neužtikrintumą iškeisdamas į visišką komfortą), Dante perrašo. Medėją ji apgyvendina tarp vietinių moteriškių, namų šeimininkių marianų ir frančeskų (pastarąsias vaidina juodom suknelėm aprengti basakojai vyrai), atitinkamai supaprastindama dialogus iki siciliečių tarme beriamo kasdienio pašnekesio. Traukdamos viena kitą „per dantį", komiškai besiskeryčiodamos siaubingą Medėjos istoriją jos bando priartinti prie folkloriško skurdžios Sicilijos gatvės kasdienybės konteksto, ir sakytum teigia, kad tragediją galima sėkmingai įrašyti į pietietiško kraujo diktuojamas tarpusavio santykių matricas. Jauna temperamentinga gražuolė aktorė Elena Borgogni nekuria Medėjos - mįslingos svetimšalės, ypatingos asmenybės (priešingai, ji greičiau patvirtina „pietietiško temperamento" įsivaizdavimo stereotipus), ir jos santykis su Jasonu (Carmine Marignola), eiliniu gerai sudėtu plevėsa, niekaip neindividualizuotas nei režisūrinėm, nei vaidybos priemonėm - tarsi Emma Dante savo interpretacija teigtų, jog Medėja glūdi kiekvienoj išduotoj motery (ypač jei ji sicilietė). Bet tai dar reikia įrodyti, įtikinti žiūrovus teatrinėm priemonėm, o įrodymai, mano galva, šlubuoja: Borgogni judesiai scenoje nepasiekia nei šokio kokybės, nei gesto prasmingumo, o „gražios", „fotogeniškos" pozos, į kurias režisierė stato aktorę, signalizuoja ne tik apie (laikiną) režisierės humoro jausmo ir kritiškos akies praradimą, bet ir apie slydimą paviršium, dekoratyvią stilizaciją, „koncertinę" (blogąja prasme) tragedijos adaptaciją. Kad senamadiškai apšviestoje scenoje (elementariai ištraukiančioje aktorius iš tamsos) Medėjos tragedija nenumiršta greitai ir be skausmo, reikia padėkoti tik choro vaidmenį atliekantiems Fratelli Mancuso - broliams Mancuso, dviems stebėtinai į kino režisierių Sergejų Paradžanovą (kuriam skirtą programą kaip tik dabar atidarė Teatro, kino ir muzikos muziejus) panašiems muzikantams, senoviniais instrumentais ir aštria gėla veriančiomis balso moduliacijomis gyvai atliekantiems specialiai spektakliui sukurtas dainas, kurioms buvo panaudotos ir religinės Didžiosios savaitės giesmės.

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.