Prologas I. Kūju per sovietinio granito plokštę, gulinčią ant Čiurlionio kapo, pasidarbavo baleto „Čiurlionis“ (LNOBT) autoriai - kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir choreografas Robertas Bondara. Į paveldo lentyną įdėtas, dzūkiškomis samanėlėmis su meile apaugintas ir, deja, savo tautos beveik pamirštas MKČ pasirodo vėl savo tikruoju - genijaus, kūrėjo ir nepaprasto žmogaus pavidalu. Džiaugiuosi, kad būtent baletas atvėrė naujas šio fenomenalaus žmogaus pažinimo ir suvokimo gaires, kad beveik jau galima kalbėti apie Čiurlionį iki šio baleto ir po jo.
Prologas II. Žinoma, bandymų griauti ankstesnį, gana primityvų MKČ įvaizdį jau buvo ir prieš tai. Atsikūrusios Lietuvos valstybės kultūrinės visuomenės pastangos pristatyti Čiurlionį užsienyje, aukščiausių pareigūnų globojamos tarptautinės parodos visame pasaulyje suteikė progą pažinti mūsų genijų gerokai platesniuose kontekstuose ir subūrė iš tiesų gausų naują jo gerbėjų ratą. Pasaulis Čiurlionio kūrybai atranda vietą įvairių laikmečių kultūriniuose puslapiuose. Paryžiaus Orsė muziejuje - abstrakcionistas, Helsinkio „Ateneume" jo paveikslai eksponuojami šalia Van Gogho. Lenkų literatūros istoriko Radosławo Okulicziaus-Kozaryno knyga „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių" atveria dar kitas istorines ir kultūrines M. K. Čiurlionio asmenybės sąsajas su savo laikmečiu. Muzikologo Michailo Kaziniko virtuali paskaita „Ad libitum" iš esmės pateikia Čiurlionį virš laiko ir epochų. Ir tai tik maža dalis atgarsių iš svetur, inspiruotų lietuvių menininko kūrybos.
Lietuvoje pastaraisiais metais taip pat buvo jaučiamas pagyvėjimas šia tema. Šalia privalomo oficiozo ( muziejus, biografinės knygos, įvairūs muzikiniai vakarai ) atsirado nevienareikšmiška Arvydo Juozaičio drama „Čiurlionis. Juodoji saulė", nelabai pavykęs Bobo Mulano filmas „Laiškai Sofijai" ir, svarbiausia, visuomenės interesas bei diskusijos. O dabar štai Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis". Apie ką šis kūrinys, kokius klausimus jis kelia ir kokius pateikia atsakymus?
Scenoje. Paradoksalu, tačiau jokių atsakymų nėra, o klausimų tik padaugėjo. Kaip minėjo LNOBT baleto primadona Anastasija Čumakova, „Čiurlionis tapo dar paslaptingesnis". Giedrius Kuprevičius asmeniniame pokalbyje pasidalijo mintimi, kad negali tiesiog mušti būgnais, kai už nugaros stovi kompozitorius. Baleto autorius tarsi klauso šnabždesio iš anapus. Gal todėl Kuprevičiaus muzika ir neša žiūrovą į laikui nepavaldžias, transcendentines erdves. Roberto Bondaros choreografija lakoniška, tarsi bijanti paleisti sielą iš kūno gniaužtų. Oro virpesiai, sklindantys iš eterio, rezonuoja su šokėjų kūnais ir nauja jėga nuvilnija iki intymiai stebinčiųjų, t.y., žiūrovų akių. Manyčiau, kad čia nereikėtų kalbėti vien tik apie choreografines išraiškos priemones, nors jos iš tiesų originalios ir postmodernios. Juo labiau, kad gali būti ir yra įgyvendinamos tik aukščiausio lygio profesionalų. Bondara - choreografas, režisierius. Sunkiasvoris, žaidžiantis aukščiausioje lygoje, nebijantis sudėtingų temų ir todėl nevengiantis citatų. Šis baletas apskritai pasižymi gana įtaigiu kinematografiškumu, todėl ir Ingmaro Bergmano citata (žaidimas šachmatais su Mirtimi) yra logiška, skoninga ir nuskamba kaip vienas iš šifro raktų į viso baleto kodą: Čiurlionis buvo vienas, tik skirtinguose laiko ir erdvės išmatavimuose. Jo kūryba - regėjimai neabejotinai leidžia daryti tokias prielaidas. Žaidimo užstato - gyvenimo, meilės, o taip pat ir Šlovės kaina didelė, dar didesnė - Tiesa, atsivėrusi genijaus akims. Panteistine filosofija persismelkęs visas baletas, finalo nėra, viskas sukasi ratu. Idėja pastiprinama rafinuotas scenografija (Diana Marszalek ir Julia Skrzynecka ), labai metaforiška, pilna aliuzijų į paties MKČ vizijas. Vaizdo projekcijų dailininkė Ewa Krasucka išvengė primityvaus Čiurlionio tapybos darbų eksponavimo (kurių kartais gal net ir norėtųsi), visa šio pobūdžio medžiaga labai asociatyvi ir puikiai koreliuoja su paties baleto turiniu. Įdomūs ir šviesų dailininko Maciejaus Igielskio sceniniai eksperimentai: pirmuose spektakliuose šviesa sroveno tarsi iš dangaus, paslėpdama artistų veidus ir keldama Platono olos alegorijos įspūdį (o tai taip pat prisijungia prie bendros idėjos ir yra nebūdinga baleto spektakliams), tačiau antroje ir trečioje premjeroje šio atradimo buvo atsisakyta, -.mano nuomone, visai be reikalo, nes toks gyvų šešėlių teatras kuria neapsakomą intymumą. O antro veiksmo pirmos scenos režisūrinis sprendimas tiesiog nepakartojamas: choro išsidėstymas scenos erdvėje, taupus apšvietimas leidžia suvokti Čiurlionį kaip esantį tiesiog tarp mūsų, stebinčiųjų genijaus dramą.
Robertas Bondara sakė viename interviu: „Asmeniškai parinkau visus balete veikiančius įvaizdžius. Galiu tik viltis, kad publika pastebės ir įvertins šių artistų charizmą."
Čiurlionis. Publika įvertino. Ypač paties choreografo asmeninį atradimą - Marių Miliauską. Šis šokėjas tarsi sukurtas Bondaros choreografijai, jo žemo, sunkaus registro kūrybiniai dažniai puikiai suvokiami ir priimtini šokėjui. Artistas techniniu profesionalumu ir vidiniu gilumu pakelia visą temos ir choreografijos svorį.
Skirtingi Čiurlinio vaidmens dvasiniai krūviai balete padalinti tarp dviejų aktorių, įprasminančių vis kitas dimensijas. Tačiau Martynas Rimeikis vien aukštu, šviesiu įvaizdžiu kelia asociacijas su karaliais, dvasios milžinais. Tandemas Rimeikis / Miliauskas - nepaprastai įtaigus. Ir žinoma, šiems artistams neprilygsta trečiasis Čiurlionio vaidmens kūrėjas Genadijus Žukovskis. Vis dėlto tokio pobūdžio baletuose puikus atletiškas kūnas, profesionaliai įvaldytas choreografinis tekstas ne visada pakankamas sukurti tokią atmosferą, kurios geidžia spektaklio kūrėjai.
Moterys. Publika, sprogusi aplodismentais jau po pirmo Anastasijos Čumakovos (Sofija) ir Mariaus Miliausko dueto premjeriniame spektaklyje, aiškiai parodė, kas yra šio baleto žvaigždė. Akivaizdu, balerina pažįsta temą ir giliai į ją pasinėrė. Jaudinantis, retai tarp baleto artistų pasitaikantis kūrybinis aktas.
Be abejonės puiki ir Olgos Konošenko Sofija. Privalumai - nepaprastai kokybiškas, profesionalus atlikimas ir beveik neįtikėtinas fotografinis panašumas su istoriniu asmeniu.
Gana trumpame epizode pasirodanti Inga Cibulskytė (Marija) įtaigi, charizmatiška, jaudinanti savo jaunatvišku trapumu ir polėkiu. Šios balerinos kojos tarsi sklendžia virš žemės ir kuria antžmogiško tobulumo įspūdį. Gerąja prasme monumentali Margarita Verigaitė įtikinamai kuria Bronislavos Volman vaidmenį, susidoroja ir su gana sudėtingomis choreografinėmis užduotimis. Varšuvos salono scena, viena iš tų scenų, kurios parodo mums nepažįstamą Čiurlionį, kiek palengvina tragedijos krūvį ir suteikia progą atsiskleisti visiems šioje scenoje dalyvaujantiem artistams.
Mirtis. Du baleto artistai - aktoriai (Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas), kuriantys simbolišką Mirties paveikslą, labai skirtingi ir pateikia iš esmės nevienodas šio vaidmens traktuotes. Tačiau net tai nesutrikdo idėjos vientisumo. Kartais pernelyg grėsminga Igorio Zaripovo Mirtis, iš vienos pusės, sulygina šį personažą su demonais, veikiančiais leitmotyvu visame balete, iš kitos, pabrėžia tą siaubą ir košmarą, kurį išgyvena trapi žmogaus psichika neišvengiamybės akivaizdoje. Kipro Chlebinsko Mirtis aristokratiškesnė, rafinuotesnė, tarpais netgi abejinga mirtingojo geismui gyventi. Šiuo atveju suprantamesnis ir labiau pagrįstas atrodo žaidimo šachmatais epizodas. Mirtis pati leidžia herojui išlošti metus Sankt Peterburge, Šlovę ir tragišką baigtį.
Kordebaleto, arba vadinamųjų masinių scenų šiame spektaklyje nebuvo. Kiekvienas artistas, dalyvaujantis įvairiuose epizoduose, nepaprastai individualus ir įtaigus. Tai ir choreografo, ir baleto artistų nuopelnas. Andrius Žužžalkinas savo intelektualo amplua įtikinamai kuria tos epochos inteligento įvaizdį, Grytė Dirmaitė, sustingusi avanscenoje giliame plié, atrodo tarsi užhipnotizuota garsiojo žalčio žvilgsnio, Laimis Roslekas dinamiškoje antrojo veiksmo scenoje nubraukia delną sau nuo akių taip, kad, regis, ir pats praregėjai. Visi kuria ir gyvena scenoje. Tai reta.
Kritika. Paskutinės, laidotuvių su skėčiais scenos galėjo ir nebūti. Logiška pabaiga įvyko jau anksčiau. Gedulingą giesmę galima išklausyti tiesiog stovint. Važinėjanti lova primena traukinį iš baleto „Ana Karenina" ir taip pat kelia klausimų. Demonų šurmulio taip pat gali būti mažiau, kartais tai sumenkina pačios Mirties epizodus. Jaunasis dirigentas Mantas Jauniškis dvasingai skaito Giedriaus Kuprevičiaus partitūrą, tačiau yra dar nelabai patyręs bendrauti su baleto artistais (nuostabusis Čiurlionio ir Sofijos duetas buvo sugrotas per greitu tempu, Mirties epizodas per ilgai tempiamas). Kartais pačių artistų individualus emocinis tempas gali suklaidinti dirigentą, todėl tai yra tik patirties klausimas.
Išvados. Norėčiau pasinerti į šį spektaklį dar ir dar kartą. Tai iš tiesų buvo Visas Čiurlionis.
