Valdui Gedgaudui, kurį sutikus gatvėje visai nenustebčiau
Šiame tūkstantmetyje teatre imtis senųjų graikų dramaturgų parašytų epeisodijų, stasimų, antistrofų, eksodų, komų, parodų, imtis prie savo šiandienio veido derinti jų tuometes išorines ir vidines išraiškas reikia jėgos ir įžūlumo. Gal staiga pasiseks prakirsti uolą ir iš ten ims trykšti vanduo. O gal išmūrysim tik dar vieną barikadą.
Per LNDT spektaklio „Bakchantės„ spaudos konferenciją pjesės tekstų redaktorė vertėja Elžbieta Banytė aistringai prakalbo apie jos gerokai tikslintą neskambantį Sigito Narbuto ir Jono Dumčiaus vertimą - keista, bet būtent jos, žinančios ir tikinčios, „vaidmuo“ spektaklyje man atrodo vienas rimčiausių. Iš tiesų, paviršutiniškai sulyginus, tekstas knygoje („Antikinė literatūra PLB", Vaga, 1988) skamba dusliai, o scenoje kur kas gyviau. Tačiau jo pažinimo ir perteikimo aistros sceniniams kūrėjams trūksta.
Daugiaveidžio Dioniso vaidmenį režisierius Gintaras Varnas išmintingai suskaldė ir atidavė trims skirtingų teatro žanrų artistams. Sopranino Viktoro Gerasimovo, deja, ne taip dažnai, kaip norėtum, pasigirstantis Dioniso balsas Euripidą be didelių pastangų įdeda į jam priklausančius rėmus, aukštos, estetiškos ir bejausmės natos puikiai dera prie šio pusdievio uniforminės salotinės spalvos (kostiumai - Juozo Statkevičiaus). Ypatingą vietą spektaklyje išsikovojęs baleto artisto Kipro Chlebinsko Dionisas Euripido dramą kaip kristalą vėlgi pasuka kita švytinčia briauna - šokėjas preciziškai, galima sakyti, net dieviškai atlieka jam sukurtą choreografiją (Krzysztofo Pastoro), jam tik gal kiek trūksta raiškesnės mimikos. Gaila, kad iš visų trijų, kartais greta sustojančių Dionisų, - ir su dramos aktoriumi Martynu Nedzinsku - neišgaunamas koks nors keistesnis „3D efektas„, lygiagretus užkulisinėms vaizdo projekcijoms, kad kalbantysis nešoka ar nedainuoja ir atvirkščiai (puikiai suveikia tik už kolonos susikeičiančių artistų efektas). Nedzinsko ryškiausiai bakchiškai „salotinis“ personažas, susiėjęs su Tėbų valdovu Pentėjumi, kalbasi, prie apgaulingų žodžių prijungdamas rankų ir plaštakų mostus; jo linkstančios, nuolat kryžiuojamos kojos, tas „vynuogienojiškumas" išduoda laisvai keičiamą lytį.
Mariaus Repšio priešgyniautojas valdovas Pentėjas įkrenta į Euripido „Bakchantėse„ pučiamas miglas (antikos tyrinėtojai iki šiol nesutaria, ką Euripidas norėjo pasakyti šioje vienoje iš vos ne šimto savo dramų) kaip akmuo. Na, išverčiant į nūdienę kalbą, Pentėjas yra opozicija, teoriškai „kieta“, bet praktiškai irgi tokia, kaip visi, lanksčiai „vynuogienojiška". Repšys, tapęs jau kiek pabodusiu LNDT logotipu, žinoma, suveikia kaip dinamitas ir pateisina į jį dedamas viltis.
Mizanscenų atskirą gyvąją grupę, su kitomis ne itin susisiekiantį indą, sudaro herojų tėvai senoliai, Teiresijas ir Kadmas, aktoriai Vytautas Rumšas ir Juozas Budraitis, gal tik mano akiai apsišviečiantys kiek humoristiškai, nes viens per kitą labai primena literatūrologą Kęstutį Nastopką.
Dviejų valandų vaidinimui ritantis į pabaigą pasirodanti Pentėjo motina Agavė - aktorė Viktorija Kuodytė - vilki tą patį juodą vyrišką kostiumą, kaip ir jos sūnus spektaklio pradžioje. Suvyriškėjusiai Agavei lemta nežinant nužudyti savo vaiką, džiūgauti po geros medžioklės, o paskui per akimirksnį kristi į skausmo bedugnę - tokią amplitudę aktorei belieka vaidinti su puikiai artikuliuotom šekspyriškom aistrom, kurios visgi kiek skiriasi nuo bendrojo vaidintojų stebėtojų fono.
Kažkodėl norėjosi, kad vienišoji Agavė nors vienu veiksmo ar charakterio krašteliu būtų susilietus su nuolat scenoje esančiomis aštuoniomis bakchantėmis - tokiomis pat amazonėmis kaip ji. Tačiau nei Euripidas, nei Varnas šito nedemonstruoja, antikos scenoje kiekvienas lindi jam nulemtame kampe. O bakchančių chorą vaidinančios jau patyrusios aktorės, jeigu jas lyginti, pavyzdžiui, su kitų mūsų spektaklių jaunais, studentiškais chorais, „chorauja" gana vangiai - keista, šalia dekoracinių šiukšlių krūvų ir mirgančios projekcijos jų kaip ir nesimato.
Toje vaizdo projekcijoje, kuri tampa dar viena dominuojančia kolona-ramentu Gintaro Makarevičiaus scenografijoje ir, abejoju, ar daro garbę apskritai teatro scenografijai, šalia floros ir faunos vaizdų, parduotuvės „Akropolis" vidinių interjerų įklijuojama šiurpi N-18 scena - kupranugario skerdimas. Deja, gamtosaugininkui Varnui ne itin pavyko scena su bakchantėmis-paukštėmis, kurios, pakliuvusios į dervą, vyniojasi į juodus polietileninius maišus - ir jis mėgina papildomai tirštinti publikos jausmus įdėdamas tokius neleistinai tiesmukus kadrus. Sudarkyto Pentėjo kūno muliažas avanscenoje tikslus, atidirba jau pagal teatrinius dėsnius.
Kam reikalingas šiandien Euripidas, ką per Euripidą nori pasakyti režisierius? Spektaklyje daug (ir nė vieno) atsakymų - pasirinkit, kokį norit. Vienas iš jų, manau, galėtų būti netgi casteluciškas - pasaulis baigiasi, ši civilizacija žlunga, kūrėjas tai konstatuoja ir keršija.
Sunku, bet norisi įsivaizduoti, kam rašė, su kuo kalbėjosi pats Euripidas, ar nesam „pasiklydę vertime". Manoma, kad dramaturgas, trindamas įprastą herojų, įstūmė teatrą ir visą Graikiją į krizę, bet po tos pabaigos prasidėjo kažkas kita, gal net europinis literatūrinis procesas. Tačiau du tūkstančiai metų mūsų neperauklėjo, žiūrovo akis scenoje vis tiek ieško herojaus, nors ir niekingo šviesulio. Kovingas Pentėjas su šiuolaikiniu išlygintu kostiumu yra arčiausiai mūsų, bet vėliau - negana dar dievų - ir pats šios scenos dievas Varnas daug negailestingiau nei dramoje pasityčioja iš jo revoliucinių idėjų, išstatydamas Pentėją prieš visus ne tik su moteriška suknia, bet ir su perkeista operetinės kokotės sąmone. Pusdievis Dionisas pusherojų Pentėją pritreškia su pasimėgavimu, papjauna kaip tą kupranugarį. Apmaudu, nes susinaikina, susitrypia ir tragedijos patosas.
Tiesa, vienišų aukštų tragiškų natų lieka finaliniame Kuodytės motinos Agavės balse ir povyzoje. Būtent Euripidas pirmasis ėmė psichologiškai tobulinti moterų paveikslus. Galbūt į Hekubą, Kasandrą, Eleną, Medėją, Ifigeniją, Elektrą, Andromedą etc. jis dėjo naujos civilizacijos viltis?
LITERATŪRA IR MENAS
