Sena, trumpa istorijėlė „Jaunojo Verterio kančios" (1774) mūsų knygų lentynose, prikištose vėlesnių amžių literatūros, yra muziejinė įvairiomis prasmėmis. Ją visi užmiršo, niekas pas mus neperleidžia, o užsieny neekranizuoja. Pernelyg aukštos materijos, natos ten. Gyva tik J. Massenet opera „Verteris" (1887). Tik operos „formate" J. W. Goethe's sukurta sentimentalioji „si" mūsų priekurtėms ausims nejuokinga ir įmanoma.
Vilniaus miesto opera (taip persivadino „bohemiečiai") žiemos pabaigoje restauravo savo prieš 4 metus pastatytą „Verterį" (vasario 26) ir pasielgė stebėtinai toliaregiškai - publika Kongresams neįprastame kameriniame bespalviame spektaklyje sėdėjo nuščiuvusi, o pabaigoje pakylėta rėkė bravo. Aukštoji muzika ir aukštoji meilė (atsiprašau, kitaip nepavadinsi) iš vidaus, iš išdegtos sielos gelmės nuspalvino ir nušvietė mūsų pilką povišką egzistenciją.
Goethe's dievintąją gamtą ir žmogaus dialogą su ja „Verteryje" šokiruojamai santūriai perteikia J. Morrellio, P. Mumfordo scenovaizdis ir J. Statkevičiaus kostiumai. Dailininkai leido sau ant vienos sienos atvaizduoti tik neišvaizdų sustingusį cemento spalvos upelio krioklį, ir šitas stopkadras iš pat pradžių tampa konceptualiu susigulėjusios šeimos sanklodos fonu ir nulemtu antkapiniu finalu. Pabrėžtinai vienatoniai kostiumai, batai, aksesuarai dar labiau (ir ryškiau) įkalina herojus jų aplinkoje, pareigose ir aistrose. Be jokios abejonės, biurgerių jausmai turi paklusti protui, jausmus galima lieti tik kalėdinėse vaikų choro giesmėse (ant kėdžių tvarkinga eilute susodinamas ir su gardėsiais muštruojamas būrys vaikų). „Verteris" netikėtai susišaukia su austro M. Haneke's filmu „Baltas kaspinas".
Trečiame veiksme švariai suliniuotą sceną sujaukia išvartytos kėdės; Šarlotės nemylimas vyras Albertas iš nevilties tyliai dreskia švarią savo namų sieną; Verteris stovi nusisukęs į sieną ir jo rankos su privalomom baltom pirštinėm išreiškia nenumaldomą širdperšą. Neviešinamos kančios ženklai asketiški, režisierė D. Ibelhauptaitė kovos lauką užleidžia atlikėjams ir tame lauke pražysta egzotiškiausios arba tiesiog seniai užmirštos gėlės.
Neteko matyti prieš keletą metų rodyto spektaklio (tik girdėti atsiliepimus apie „juokingą pabaigą"), bet artistai dabar interviu sako, kad jų vaidmenys subrendo, ir tuo galima patikėti. Dramatinė vaidyba nesikerta su vokalu, jinai gula kaip kokybiškas pamušalas - balsas yra kūno išraiškų dirigentas, tik balsui iš paskos vaikšto, susitinka, paduoda ranką, apsikabina šie herojai. Ilgojoje finalinėje mirties scenoje artistai emocionaliai virtuoziškai „išlaiko pauzes". Taip, kamerinė lyrinė opera, lanksti, nervinga Massenet melodika, žinoma, visuomet yra pamoka ir dovana solistams, įpratusiems prie stambesnių mastelių.
„Verterio" dvasiniu vedliu, netgi savotišku režisieriumi, kaip ir reikėjo tikėtis, tampa Edgaras Montvidas. Jo neužgožia nei kartais įsijungianti „gal ne visai ta" apšvietimo spalva, nei Šarlotės brolius ir seseris peraugę susikaustę vaikučiai, nei antroje dalyje kiek padaugintos barikados. Scenoje pasirodantis Montvidas tarsi kresteli kamertono šakutę, ir - jausmingumas nebejuokingas, harmonija nedirbtinė, aplink Verterį besisukantys personažai, santykiai realistiškai giotiški. Šito tenoro trapumas ir jėga ir yra anas prieš 200 metų sukurtas Verteris. Nors gerai supranti, kad savąją harmoniją artistas šimtąsyk patikrino algebriškai, kad talentas - tai didžiulis darbas, kurio turi progą pasimokyti ir kolegos. Šarlotė (L. Grodnikaitė) Verterio yra lipdoma ir išlipdoma kaip naujas žmogus.
Įdomu pasekti ir tai, kaip kontekstiškai per tuos pačius atlikėjus E. Montvidą ir L. Pautienių Verteris ir Albertas susišaukia su Lenskiu ir Oneginu (artistiškai ir režisūriškai nupieštais labai skirtingai, „Verteris" - senamadis siluetinis vokiškas karpinys, „Oneginas" - tragikomiškas rusiškas kinas). Kaip panašias temas beveik tuo pačiu metu lietė Goethe ir Puškinas, Massenet ir Čaikovskis.
Operos sugrąžinimas, jos tobulinimas, manau, yra sveika ir sveikintina praktika, ypač tokiam nestacionariam, bet stacionariai kūrybiškam teatrui, koks yra ar nori būti VMO. Bohemiški laikai, kaip turbūt nori pasakyti įkūrėjai, jau praėjo. Dabar jų Opera nori įsitvirtinti šiame Mieste, nes į jį vis tiek visi ir nuolatos sugrįžta.
