2012 metų spalio 12 diena. Kylame į viršų: Up. Prie Kauno valstybinio dramos teatro pagrindinio įėjimo lūkuriuoja šventiškai nusiteikę ir pasipuošę žmonės. Po trijų metų pertraukos čia bus atidaroma Didžioji scena. Teatras šia proga rodo pagal Antano Škėmos „Baltą drobulę" sukurtą naują Jono Jurašo premjerą. Veiksmas prasideda [...]. Leidžiamės: Down
Atnaujintos kūrybinės karjeros kelią Lietuvoje J. Jurašas pradėjo gana kukliais spektakliais mažosiose scenose. Režisieriui turbūt reikėjo laiko priprasti prie naujų sąlygų, patyrinėti aplinką, kūrybinį klimatą, atrasti savo santykį su teatru, žiūrovu, sparčiai kintančia dabartimi. Dėl to, matyt, ir kritikos strėlės neretai buvo sušvelninamos, kūrybinius nuostolius padengiant buvusių nuopelnų, simpatijų dividendais. Su Kauno dramos teatro Didžiosios scenos atidarymu legendiniam režisieriui atėjo akistatos metas - nepalyginamai didesnės techninės galimybės ir pasirinkta moderni medžiaga pagaliau turėjo atskleisti tikrąjį J. Jurašą, tokį, kurio spektakliai pravirkdydavo publiką, užkabindavo gyvąjį teatro ir visuomenės nervą.
Antanas Škėma, kurio „Baltą drobulę" režisierius iš dalies sieja ir su savo kūrybine biografija, dar visai neseniai buvo mažai žinomas egzilio autorius, nustumtas į literatūros paraštes vien todėl, kad ėjo lietuvių romanistikoje dar nepramintu modernaus avangardo taku. Šiandien A. Škėma - chrestomatinis autorius, įtrauktas į vidurinių mokyklų programas, įvairiais aspektais išnagrinėtas studentų, išdiskutuotas literatūros mokslininkų.
Literatūrologai netgi prakalbo, kad jie jau nebeturi metodologinių instrumentų, leidžiančių į rašytojo kūrybą pažvelgti naujai, neatsiliekant nuo dabarties reikalavimų. Todėl buvo įdomu pažiūrėti, kaip „Baltos drobulės" perkėlimas į sceną (inscenizacijos autorė - Aušra M. Sluckaitė Jurašienė) paveiks patį kūrinį: suteiks naujų, netikėtų prasmių ir praplės jo suvokimo lauką, o gal įgalins kitokį, iš šiandieninės tikrovės kylantį jo perskaitymą.
J. Jurašo „Baltoji drobulė" patvirtino, kad režisierius vis dėlto yra praėjusio laiko liudytojas, atstovaujantis tai vyresniųjų teatralų kartai, kuriai artimesnis tradicinis teatras su visais privalomais santūrios vaidybos elementais (rami kūno poza, aiški artikuliacija, pakeltas balsas etc.). Nors prieš premjerą režisierius deklaravo naujos, jam neįprastos formos paieškas, spektaklis pasirodė įspraustas į saugius patikrinto modernizmo rėmus, dvelkiantis pagarba ir nostalgija praeičiai. Ir jei ne konceptuali, feliniškos erdvės įspūdį sukūrusi Gintaro Makarevičiaus scenografija bei subtilūs, naujosios bangos filmų koloritą primenantys Jolantos Rimkutės kostiumai, scenos veiksmas žiūrovus būtų nukėlęs į tokį praėjusių laikų teatrą, kuriame labiau nei režisūriniais sprendimais pasitikima žodine dramaturgija ir siužeto pasakojimu. Akivaizdu, kad ir šį kartą režisieriui buvo svarbiau papasakoti vientisą, iš prisiminimų sulipdytą protagonisto istoriją, nei kelti filosofinius žmogaus egzistencijos klausimus, užkoduotus A. Škėmos kūrinyje. Žinoma jų būta, bet tik tiek, kiek apie tai protagonisto lūpomis kalba pats rašytojas. Ne į naudą išėjo ir pernelyg didelis pasitikėjimas fragmentiška A. Škėmos teksto forma, spektaklyje virtusia kaleidoskopiniais scenų junginiais. Fragmentiškas pasakojimas, neigiantis linijinę fabulą, toli gražu neišsemia modernizmo stilistikos, be privalomos formalios raiškos dar reikalaujančios ir ribinių temų refleksijos. Šiuokart pro režisieriaus žvilgsnį praslydo ne vienas A. Škėmos kūrinyje keliamas filosofinis klausimas, arba jie taip menkai akcentuojami, kad vargiai prisideda prie bendros koncepcijos ir prasminio krūvio kūrimo.
Literatūrologų teigimu, bene didžiausias A. Škėmos nuopelnas buvo tas, kad į lietuvių literatūrą jis atvedė žmogų, nesuvaržytą kaimiško mentaliteto ir etninių šarvų. Ironizuodamas savo etnografinį uždarumą, jo herojus atsistojo pasaulio akivaizdoje kaip kenčiantis Vakarų civilizacijos individas, išgyvenantis dvasinį ir kūrybinį technologinės visuomenės nuosmukį. Neatsitiktinai rašytojo romane poetas Antanas Garšva svyruoja tarp ribinių pasirinkimų: civilizacijos teikiamų malonumų (šiandien tai galėtų būti vartotojiška populiarioji kultūra) ir maišto idėjos, kūrėjo individualumo ir uniformos įvaizdžiu reiškiamos niveliacijos („esu 87-asis uniformoje"), iš ligos kylančios vienatvės ir nuolatinio laimės troškimo. J. Jurašo „Baltojoje drobulėje" Dainiui Svobonui patikėtas A. Garšvos personažas pasirodo kaip tipiškas „lietuviškas beržas", ramiai ir išraiškingai filosofuojantis apie gyvenimo prasmę, lyg nerimas, liga, mirties nuojauta, maištas ir įtūžis jo nekamuotų. Aktoriui akivaizdžiai pritrūko egzistencinio gylio, jėgos ir tokio autentiškumo, kuris padėtų išreikšti ambivalentišką, visa sprogdinančią kūrėjo sąmonę, po ekscentriška menininko kauke slepiamą jautrumą ir dramatizmą. Be viso to Garšvos personažas tiesiog netenka prasmės.
Kita vertus, negali priekaištauti aktoriui, kai menininko kūrėjo temą pro pirštus praleidžia pats režisierius ir inscenizacijos autorė, į spektaklio scenarijų neįtraukianti esminių A. Garšvos samprotavimų apie kūrybą, tarsi tai būtų savaime suprantami poeto apsisprendimai ir nuostatos. Kūrėjo tema, pasimetusi tarp gyvenimiškų epizodų su mylimomis moterimis, viešbučio draugais liftininkais, gydytoju ir ne itin patraukliai vaizduojamais tėvais (aktorės Daivos Stubraitės ne viename spektaklyje pasikartojančios groteskinės balso intonacijos prasilenkia ne tik su personažų reikalavimais, bet ir geru skoniu), prisimenama tik tada, kai ekrane pasirodo kaligrafinė metafora: trūkinėjantys, skiemenimis ir raidėmis pabyrantys žodžiai, sugestijuojantys skilinėjančią menininko savimonę ir prarandamą tapatybę. Bet kadangi aktoriniame lygmenyje egzistencinė kūrybinio apsisprendimo įtampa nesukuriama, tai ir talpi vizualinė metafora pakimba ore.
Įtampos nesukuria ir gana vienodu intensyvumu praslenkantis spektaklio laikas, A. Škėmos tekste įsitenkantis vienos paros amplitudėje. Šioje siauroje trajektorijoje, kaip pastebėjo pats J. Jurašas, įvyksta A. Garšvos kova su laiku - nesustabdomu artėjimu mirties link. Rašytojo romane neišvengiama protagonisto lemtis artėjo skaičiuojant siaurėjančius laiko intervalus (penkios, viena minutė iki starto...), lifto pakilimus (up) ir nusileidimus (down), kūrinio struktūroje formavusius savotišką mirties ritmą - gyvenimo kontrapunktą. Spektaklyje tiesiog pakabinamas laikrodis, kurio rodykles, laukdamas pasimatymo su Elena, kartais pasuka D. Svobono personažas. Ritmas ir su juo didėjanti išgyvenimo įtampa praslinko neakcentuoti, tad ir scenos laikas netapo egzistenciniu išgyvenimo laiku.
J. Jurašas, kaip ir dera metaforinio teatro atstovui, A. Garšvos likimą sprendžia ramiai, įvesdamas simbolinį personažą - Egidijaus Stanciko Rudąjį žmogų, aklą, kaip pati lemtis. Režisieriaus interpretacijoje tai - modernusis vėlės, apsigaubusios balta drobule, variantas, Dievo pranašas, siunčiantis mirties įspėjimą, vaizduotės zoori, kurio lemtingą akimirką šaukiasi D. Svobono protagonistas, liūdną savo egzistencijos baigtį nuspėjęs dar tada, kai lifte prispaudė iš narvo ištrūkusią šinšilą. Šis epizodas, pirmame veiksme palydėtas kulminacine Lino Rimšos muzika, vėliau virs baigiamąja skaidre, kurioje puikuosis į narvą sugrąžintas gyvūnas. Taip viešbučio liftas taps narvo metafora, o į mus žiūrintis naivus šinšilos snukis - laimingu, idiotišku A. Garšvos veidu.
Technologinėje visuomenėje, kur gerovė kuriama tam, kad individai prarastų natūralų gyvenimą, anksčiau ar vėliau žmogus virsta visa valdančios mašinos sraigteliu ir darosi infantilus. Pripažindamas savo pralaimėjimą, tokiai filosofijai pasiduoda pagrindinis spektaklio veikėjas, paklūstantis vieninteliai mechaninei scenos mašinai - liftui. Į šį geležies gabalą sutelpa visa Vakarų civilizacijos sistema, nuasmeninanti ir sunumeruojanti autentišką, kūrybingą žmogų. A. Škėma, norėdamas pabrėžti unifikuojančią, individualybę ištrinančią vakarietišką kultūrą, kaip kontrasto priemonę naudojo liaudiškų dainų intarpus („Bičiute, bitele - kadijo!") ir pabrėžtiną uniformos dėvėjimą. J. Jurašo „Baltojoje drobulėje" šios meninės priemonės nepasiekia platesnių apibendrinimų, o projekcijoje trūkinėjantis „Bičiute, bitele..." žiūrovo žvilgsnį veikiau kreipia ne tiek Vakarų kritikos, kiek prarastų, nostalgija kvepiančių lietuviško kaimo šaknų link.