Teatro bomba nesprogo

Andrius Jevsejevas 2012-10-18 lrytas.lt, 2012 10 18
Motina (Dalia Overaitė) ir Adamas (Eimutis Kvosčiauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Skandalingas spektaklis. Provokuojanti premjera. Tolerancijos testas. Tokie reklamos šūkiai lydėjo Gintaro Varno spektaklio „Tiksinti bomba" premjerą.

Teatro „Utopia" spektaklyje, parodytame Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, vis dėlto neįvyko nieko ypatinga: žiūrovai išvydo gana stereotipišką, atgyvenusio turinio ir gerokai senstelėjusios estetinės formos vaidinimą, kuris vargu ar išgąsdintų net ir teatrinę davatką.

Spektaklį „Tiksinti bomba" režisierius G.Varnas kūrė pagal kanadiečių dramaturgo Michaelo MacLennano pjesę „Nugalėti saulėlydį", parašytą dar 1993 metais.

Šie du prabėgę dešimtmečiai G.Varno spektaklyje suveikė kaip tam tikras socialinis, moralinis ir estetinis vakuumas: pjesėje keliamos homoseksualumo, AIDS problemos net ir šiandienėje Lietuvoje nebeskamba nei aštriai, nei naujoviškai.

Senos skriaudos nedingo

„Tiksinti bomba" - pasakojimas apie homoseksualą Adamą (Eimutis Kvosčiauskas) ir jo vaikystės draugą Sašą (Marius Čižauskas). Kadaise, paauglystėje, juodu mėgino bendrauti intymiai, bet pričiupti ir apkaltinti tėvų nebesimatė beveik dešimtmetį.

Laikas bėgo, o senos skriaudos ir nuoskaudos niekur nedingo. Nedingo ir abipusė trauka, tiktai sąlygos pasikeitė. Dabar Adamas serga AIDS.

Veikia ir pora moterų - tai senamadiška, sūnaus ligos besigėdijanti Adamo motina (Dalia Overaitė) ir, regis, tiesiai iš 8-ojo dešimtmečio poetinio teatro griuvėsių ekshumuotas mistinis veikėjas, pavadintas Atmintimi (Viktorija Kuodytė).

Motina tampa režisieriaus diktuojamo moralinio išbandymo objektu, spektaklio pabaigoje reiškiančiu virsmą, kurio jis linki visuomenei.

Motinos ir sūnaus duetas

Adamas ligoninėje sveiksta nuo plaučių uždegimo - silpnas, vienišas, apleistas šeimos ir draugų. Bet netikėtai į jo gyvenimą grįžta jo „kraujo brolis" Saša, ką tik išsiskyręs su žmona.

Kodėl jis grįžta ir mėgina toliau bendrauti su Adamu - šito gerai nesupranta nei vienas, nei kitas. Ar tai draugystė, ar broliška meilė, ar geismas, ar pareiga rūpintis? Šie klausimai galėtų tapti temine pustrečios valandos trukmės vaidinimo ašimi.

Bet netampa. Dėl to, kad režisieriui, rodos, įdomesnis Adamo ir jo motinos duetas. Motina negali pripažinti sūnaus lytinės orientacijos ir ligos. Motinos konservatyvias pažiūras paryškina ir „tečeriškai" griežtas Juozo Statkevičiaus sukurtas kostiumėlis bei „geležinės ledi" šukuosena.

Per laisvamanio homoseksualaus sūnaus ir konservatyvios motinos konfliktą G.Varnas reiškia griežtą moralinę poziciją, kurią galima apibendrinti taip: homoseksualai yra tokie, kokie yra. O Adamas - lepūnėlis, emociškai ir finansiškai nuo motinos priklausomas bastūnas.

E.Kvosčiausko kuriamas veikėjas įkūnija kone visas stereotipinio gėjaus kalbos ir elgsenos manieras, yra lengvabūdiškas, ironiškas ir mirties patale, ir meilės guolyje. Toks tipiškas televizinis gėjus, visomis priemonėmis teigiantis savo išskirtinumą.

Štai tuomet ir iškyla labiausiai spektaklio metu nerimą kėlę klausimai: kodėl homoseksualus žmogus čia vaizduojamas taip stereotipiškai? Ar jis yra „kitoks", ar vis dėlto toks pat kaip kiti žmonės? Ar paryškinant kitoniškumą nekyla pavojaus, kad į jį ir bus žiūrima kaip į „kitokį"? Spektaklyje stipriausia dvejonė kyla iš pačių jo autorių. Tai glumina.

Kelias kitoniškumo link

Negaliu neprisiminti lenkų teatro režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektaklio pagal Tony Kushnerio pjesę „Angelai Amerikoje".

Šio vaidinimo draminiame epicentre - keturi gėjai, bet ne jų ir juos supančios visuomenės kolizija domina K.Warlikowskį. Jam visiškai nesvarbi jų lytinė orientacija.

Jie yra tokie pat kaip ir bet kuris kitas žmogus ir tuo pat metu individualūs. Kaip visi. K.Warlikowskis išlaisvina save, aktorius ir publiką, daro pasakojimą universalų. Jis teigia universalų „kitokio" (gėjaus, žydo, bepročio, sergančiojo AIDS) žmogiškumą.

G.Varną pjesė, priešingai, įkalina. Nes „Tiksinti bomba" baigiasi ten, kur „Angelai Amerikoje" tik prasideda - ne tik siužetiškai, bet ir ideologiškai. Todėl atrodo, jog G.Varnas savo spektakliu siekia, kad būtų pripažinta žmogaus teisė į homoseksualumą.

Paradoksalu. Juk šis ilgas kelias į kitoniškumo (pri)pažinimą, manyčiau, jau seniai nueitas! Tai prieš gerą dešimtį metų spektakliu „Tolima šalis" jau padarė ir pats G.Varnas, panašų maršrutą spektaklyje „Shopping & Fucking" įveikė ir jo kolega Oskaras Koršunovas.

Gal jau metas judėti pirmyn? Bomba tiksi. Tačiau pirmiausia ją susprogdinti reikėtų savyje.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.