Praėjęs savaitgalis paliko tris režisieriaus Rimo Tumino kūrybos pėdsakus - knygą apie šį teatro meistrą ir dviejų jo mokinių premjeras.
Šeštadienio popietę buvo pristatyta teatrologės Ramunės Balevičiūtės knyga „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą". Vakare vyko R.Tumino išugdytų scenos menininkų premjeros Vilniaus mažajame teatre ir Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre (OKT).
Niekas nesistengė dėl šių sutapimų. Ir Ramūnui Cicėnui, režisavusiam „Helgelando karžygius" Mažajame teatre, ir Artūrui Areimai, pastačiusiam „Julijų Cezarį" OKT, galbūt būtų naudingiau, jei abiejų premjeros taip nesusidurtų.
Šiaip ar taip, R.Balevičiūtės knygos paantraštė „Žaidimas Rimo Tumino teatre" tartum išbūrė, kad žaidimai nesiliautų ne tik scenoje, bet ir R.Tumino mokinių gyvenime.
Džiazas su šiandiena
Artūras Areima žaidžia jau ne pirmą sezoną. Ir vis su klasika. Šis režisierius linkęs į savarankišką ir drastišką interpretaciją. Tai verta žinoti, nes šįkart jis pasirinko Williamo Shakespeare'o „Julijų Cezarį".
Jei kas eis žiūrėti W.Shakespeare'o... Ne, eikite į OKT žiūrėti A.Areimos ir jo bendrakursių „Julijaus Cezario". Pamatysite spektaklį, galintį tapti sezono hitu. Ankstesniuose A.Areimos darbuose matydavai režisieriaus diktatą kiekvienam vaidmens judesiui. „Julijus Cezaris" - it laisva improvizacija, bendraminčių džiazas. A.Areima su aktoriais kuria savus tekstus, savą siužetą ir savas prasmes. Iš W.Shakespeare'o užteko valdžios viršūnių sąmokslo prieš patį viršiausiąjį, jo nužudymo ir šio poelgio pateisinimo.
Spektaklis - šių dienų absurdo kaleidoskopas. Jo ritmas tolydžio auga, komizmas tirštėja. O absurdo ir apsimetimo „Julijaus Cezario" autoriai randa ne tiktai valdžios valdymo procese, bet ir visur, kur pasisuka, - asmeniniuose sąmokslininkų santykiuose, laikraščiuose ir televizoriuose, net teatre su jo dirbtiniu krauju.
Ne, krauju čia niekas nesitaško. Bet tyška tiek daug aktualijų, kad tik spėk atpažinti. Kaip kabarete. „Julijaus Cezario" ryšys su šia diena, net su valanda, kai vaidinama, - principinis.
Vaidmenys ir komentarai
Tylus lyg nematomas, bet atkakliai ir taikliai veikiantis Daumanto Ciunio Kaska. Dominuoti linkęs, bet į viešumą nelendantis Tomo Rinkūno Kasijus. Įvaizdžio meistriškumą įvaldęs Tado Gryn Brutas. Jų buveinė - ne senovės Romos senatas. Tai aiškėja ne tik iš šiuolaikinių kostiumų.
Vadas, jaučiantis, kad jo valandos suskaičiuotos, bet valdžia, tegu trumpalaikė, bet saldi, neatiduodama. Tai apie Tomo Stirnos Cezarį. Dar vienas gerai pažįstamas tipas: šeimininko sargas, ištikimas, kol yra kam. Taip, tai Tomo Kliuko Antonijus.
Jie visi - ir personažai, ir aktoriai, juos vaidinantys. Ir atliekantys vaidmenis, ir šalia jų. Yra ir vaidmuo-komentaras: Pauliaus Ignatavičiaus Oktavijus su gitara.
Jam režisierius užkrovė didelę naštą. Nuo mėgėjiško dainiaus, eiliuojančio politines raudas, nuo „violetinių" užuominų iki agresyvaus keikūno, įsiropštusio į valdžią ir siunčiančio visus savo liežuviui patogia linkme.
Tie keiksmai, suprantu, yra „Julijaus Cezario" linkėjimai „Išvarymui". Galbūt ir A.Areimos pasimojavimas su OKT pagrindiniu menininku.
Tačiau kas Oskaro Koršunovo „Išvaryme" skamba laiku ir vietoje, A.Areimos kūrinyje yra dirbtiniausias ir įkyriausias elementas.
„Julijaus Cezario" vyrija tiek įsisiautėja, kad kuo arčiau finalas, tuo tvirčiau jie jaučiasi ir, atrodo, net nenori liautis vaidinę. Nes jiems gerai išeina. Bet ir dėl tų finalų kaip ir dėl keiksmų - saiko, šaunieji ir talentingieji, pritrūko.
Idėja pakeliui į kūną
 |
| Leonardas Pobedonoscevas (Sigurdas),Mindaugas Capas (Ernulfas) ir Gintarė Latvėnaitė (Dagnė). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Mažajame teatre puikus aktorius R.Cicėnas ėmėsi režisūros. Iš pradžių pabandė su studentais Vilniaus kolegijoje, po to Minsko teatre.
Henriko Ibseno „Helgelando karžygiai" - R.Cicėno režisūrinis debiutas savame teatre.
Rūsčių, herojiškų ir tragiškų įvykių drama „Helgelando karžygiai", H.Ibseno parašyta 1857 metais, R.Cicėno vaizduotėje ėmė virsti komiksu.
Režisuojantis žmogus turi požiūrio kampą - jau šaunu. Jis turi dar ir kartu kuriančius, palaikančius jo požiūrį.
Ir visi ėmė „gaudyti kampą". R.Valiukaitei, vaidinančiai demoniškąją Jordis, tai pavyksta šmaikščiausiai. Patirtis! Jordis gyvenimo draugas Gunaras, nurimęs karžygys, atsidūręs po savo moters padu (Mantas Vaitiekūnas), - nei karikatūra, nei gyvas žmogus, tik mėmės idėja, tik pastangos.
Leonardo Pobedonoscevo vikingas Sigurdas ir jo moteris Dagnė, kurią vaidina Gintarė Latvėnaitė, - jau kai kas pakeliui į idėjos įkūnijimą.
Idėja? Turbūt tragediją apie karžygius ir jų garbės supratimą perteikti anksčiau minėtu komiksų stiliumi. Pažaisti vikingus ir pasilinksminti. Kartais ir linksma. Tik labai jau skirtingi aktorių laimėjimai. Mindaugas Capas, pavyzdžiui, rimtu veidu vaidina tėvo, netekusio visų vaikų, dramą.
Septyni senojo vikingo Ernulfo sūnūs nužudyti, dvi dukros pagrobtos. Artistas įsiklauso į siužetą, o ką?
Kaip nulaikyti laivą?
Kol H.Ibseno herojai aiškinasi santykius ir jausmus, Mažojo teatro šmaikštuoliai turi ką veikti. Bet kai antrajame veiksme per tuos santykius ir jausmus tenka apraudoti dešimt mirčių - iš ko tada juoktis? Kad herojai prisidirbo? Prikiaulino vieni kitiems ginčydamiesi dėl garbės - dabar lieka graužti nagus prie lavonų?
Atsiranda toks motyvas spektaklyje. Trumpam. Juk iš esmės neišspręsta, kaip elgtis siužetui rūstėjant. Nugali dramaturgas: spektaklis paklusniai eina į finalą pagal jo dramos logiką, išsprūsdamas iš režisieriaus sumanymo.
Yra R.Cicėno „Helgelando karžygiuose" mizanscena su laivo virve: ištižėlis Gunaras jos nenulaiko, ir menamas laivas traukia pargriuvusį vikingą jūros link (į užkulisius). Tada senis Ernulfas perima virvę ir lyg niekur nieko iškėlęs laiko ją. Valdo laivą. Ar tai ne paralelė su „Helgelando karžygių" likimu ir gyvavimu?
Užversdama Ramunės Balevičiūtės monografją, randu tokią Rimo Tumino mintį: „Noriu, kad žiūrovas, užuot pasakęs „aš mačiau gerą spektaklį", pasakytų - „aš mačiau laisvus žmones".
Artūro Areimos „Julijuje Cezaryje" - taip, mačiau juos laisvus. Ramūno Cicėno „Helgelando karžygiuose" - deja, supančiotus sumanymo ir dramos krypčių skirtingumo. Ir susipančiojusius. Jiems dar daug ką reikia išsiaiškinti, o Mažasis teatras jų nebaigtu, ne iki galo išspręstu kūriniu jau iškilmingai atidarė sezoną.
Tik teatre įmanoma apgauti mirtį
Kelios iš Rimo Tumino minčių, užrašytų Ramunės Balevičiūtės knygoje „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą":
„Reikia nuolat plėsti medžiagą iki begalybės, pasiekti kitus siužetus. Turime išsilaisvinti iš šito konkretaus kūrinio kalėjimo. Pjesė - kaip gimtinė, ją paliekame ir paskui grįžtame. Sąmonė turi kurti vaiskesnį, tikresnį gyvenimą."
„Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą. Tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti. Tik čia susitelkia patirtis ir atmintis."
„Tragedija - tai pažinimas ir laisvė. Žaismė, juokas padeda atitolinti mirtį, ją apgauti. Žinai, kad visa išnykę, bet tuos griaučius aprengi klouno rūbais, grąžini gyvenimą. Tik teatre tai įmanoma."
