Režsieriaus Artūro Areimos naujas pastatymas Kauno valstybiniame dramos teatre - „Plėšikai" pagal Friedrichą Schillerį - atrodytų, drąsus, novatoriškas, visais atžvilgiais postmodernus, ne tik laužantis įprastus sceninius štampus ir klišes, bet akivaizdžiai besityčiojantis iš pseudovertybių - seilėto jausmingumo, tuščio idealizmo, veidmaingos atjautos ir kilnumu pridengtos niekšybės... Įsivyraujančios ciniškos ir vulgarios šiuolaikinės pasaulėžiūros ir įpročių analizė, negailestinga ir, be abejo, šokiruojanti tiesa apie nūdienos dvasinę sumaištį ir bet kokio moralumo neigimą - tai, mano manymu, turėtų tapti pagrindiniais spektaklio akcentais. Tasai atrodymas būtų realybė, jeigu ne keli tačiau...
Vienas iš tokių tačiau - A. Areima tyčiojasi ne iš pseudovertybių. Pajuokai išstatomos tikrosios vertybės, moraliniai imperatyvai - kilnumas, dora, pasiaukojimas, meilė. It iš kloakos ar įvaizdžiui naudojamo unitazo purkšte purkščia personažų šiurkštumas, bukumas, gatvės žargonas, klozetinis popsas ir kičinės sekso scenos. Šis tačiau nesunkiai nuryjamas, ne tokių dalykų esame prisižiūrėję ir prisiklausę, galų gale juk ir tikslas, ko gero, buvo vienas svarbesnių - šokiruoti, papiktinti, suvimdinti sotų ir savimi patenkintą miesčionį buržujų.
Tokiai šoko terapijai ir suvimdymui pasiekti A. Areima renkasi netradicinius būdus, šį kartą jo režisūros konceptualumas blyksi naujomis raiškos priemonėmis, ir scenoje matome naują, nepažįstamą Areimą - provokuojantį, įžūlų, besišaipantį, žaidžiantį ir parodijuojantį. Kai kurie ankstesniems jo pastatymams būdingi bruožai - aktorių ansambliškumas, psichologinė įtaiga, judesio ir vyksmo sąveika - „Plėškuose" įgauna visiškai kitą skambesį ir išraišką. Kartais apima įspūdis, kad režsisierius parodijuoja ne tik kitus, ne tik sąmoningai perkelia ( ar įterpia) į veiksmą kultiniais tapusių filmų scenų, bet pasišaipo ir pats iš savęs.
Tasai plačiai reklamuotas Q. Tarantino stilius, neva naudojamas pastatyme, iš tiesų tėra fikcija, galimybė sukurti groteską, kalbant apie nūdienos vertybių sistemą, tiksliau, bet kokių tradicinių vertybių paneigimą, savotišką „antidekalogą" tuo pačiu pasityčiojant ir iš paties tarantiniškojo stiliaus.Areima suplaka įvairius stilius ir mokyklas. Čia galima rasti ir realistinę psichologinę K. Stanislavskio liniją, ir režisieriaus mokytojo R. Tumino garsųjį asociatyvų mąstymą, B. Brechto atsiribojimą, lyg ironišką žvilgsnį į save ir personažus iš pakankamai saugaus atstumo, A. Cholinos šokio teatro elementų ir žinoma, aliuzijas į įvairių kultinius „crazy" filmus.
Pakanka nuorodų ir ženklų ir į paties A. Areimos šioje scenoje statytus klasikos veikalus: H. Ibseno „Šmėklas", F. Schillerio „Laiminguosius" („Klasta ir meilė). Tuose spektakliuose dar buvo pagarbos tekstui ir idėjai, viskas buvo pajungta herojų pergyvenimams ir tragiškai lemčiai atskleisti, o dabar A. Areima aukštyn kojom verčia, išnarsto, išbarsto, išlukštena, išlupinėja ir negailestingai kastruoja nelaimingąjį klasiką romantiką, veržlųjį vokiečių idealistą F.Schillerį. Te jis vartosi savo raudonmedžio sarkofage šalia bendraminčio W. Goethe s...
Ką padarysi. Tokie klasikų perdirbiniai, perlydiniai, pertarmės rite ritosi ir ritasi per Europos, ir per Rusijos teatrus. Nūdieniškai traktuoti, papildyti moraliai ir fiziškai sudūlėjusius praeities klasikus nūnai madinga, ir postmodernas scenose džiaugsmingai turškiasi atnaujintų ir suaktualintų praėjusių epochų veikalų pursluose. F. Schillerio „Plėšikai" ne taip seniai nūdieniškai išsidirbinėjo Rusijos teatrų scenose, ir jose tapdavo, kaip taisyklė arba šiuolaikiniais gangsteriais juodomis odinėmis striukėmis, arba nūdienos technologijas įvaldžiusiais intelektualiniais teroristais, gebančiais šokdinti vyriausybes ir politikus. Tačiau tuose perdirbimuose buvo stengiamasi išlaikyti bent dalelę F. Schillerio uždegančio patoso ir nužmogėjimo neigimo.
Ką gi, atrodo, A. Areima, entuziastingai griebęsis klasiko moderninimo, užsižaidė ir ištėškė visą idealistinį dramos užtaisą, išgramdė bet kokias užuominas apie priežastis, nuklydinusias du tokius skirtingus brolius tokiais skirtingais tragiškais keliais. Tipiniai gangsteriai, atkeliavę iš kitų teatrų scenų ir kino filmų, vadovaujami vyresniojo sūnaus Karlo (Tomas Rinkūnas), siaučia scenos erdvėje, tik nežinia, prieš ką, kodėl, už ką, dėl ko.
Gangsterių komandos vyrukai improvizuoja, dažniausiai primityviai, klozetine leksika, kaip ir priklauso gangsteriams, ne be reikalo nuolat užsižaidžia vyrų-moterų tualetų durimis, neva netyčia jas supainiodami, tai juk juokinga, ar ne? A. Areimai juokinga, gal net giliamintiška, o man tasai draikymasis, paįvairintas blondinės palydovės erotiniais pasiraitymais primena blogiausio lygio skečus ir rusiškų provincijos teatrėlių kapustnikus.
Bala nematė tų kapustnikų, tų gangsterių, tų vienodų lagaminėlių, prikimštų, be abejo, banknotų ir narkotikų, bala nematė tos tradicinės, įprastos, daugybę kartų matytos traktuotės, tebūnie tai konceptualus režisūros sumanymas - mano minėta patyčia iš štampų, klišių ir iki šleikštumo įkyrėjusios manipuliacijos.
Juk apskritai F. Schilleris taip perdarytas, taip neatpažįstamai suknežintas ir suluošintas, kad norisi šaukti - „Autorių, autorių į sceną!" Autorius nesunkiai numanomas, iš programoje publikuojamų „repeticijų užrašų" atpažįstame A, Areimos braižą, žinoma, gal ir kolektyvinės kūrybos ir laisvės siaučiant literatūros lankose būta. Užmojai, ką ir sakyti, grandioziniai, tik rezultatai nykūs. Ne be reikalo didiesiems meistrams klasiką perrašo profesionalai - prisiminkime kad ir A. Sokurovo filmą pagal W. Goethe s „Faustą".
Kauno kūrybinė grupė, perdirbdama „Plėšikus" ne tik aukštyn kojom viską apvertė, bet ir labai netolygiai sudėliojo akcentus, didžiausią emocinį ir idėjinį krūvį sutelkdami ties jaunesniojo sūnaus Franco linija. Jį vaidinantis Saulius Čiučelis tikrai vertas pagyrimo ir liaupsės už personažo suskaldytos, liguistos sąmonės įtaigų atskleidimą, už vis labiau temstančio proto (sąžinė jau seniai prarasta) proveržius, autentiškus pykčio ir neapykantos priepuolius. Žinoma, ir šioje linijoje pakanka klišių, gal ir parodinių, tačiau tokiu įtaigumu, be jokio atsiribojimo pateikiamas herojaus nuopuolio kelias pakankamai įtaigus ir išsiskiria iš viso spektaklio juokdariško pagrindo.
S. Čiučelis, dramatiškai ir realistiškai perteikdamas Franco patologinę neapykantą, pavydą, kančią, įsimena scenose su Amalija (Indrė Patkauskaitė), kuri kuria ištikimą ir mylinčią jo brolį sužadėtinę - net ir paniekinta ir sutrypta, ji išlaiko dvasinį tyrumą ir savo jausmą. Tai bene vienintelis personažas, šiek tiek primenantis romantiškąją F. Schillerio dvasią. Daugiau jai pasireikšti nėra kaip - tekstas taip nustekentas, kad ne tik šiame duete trūkinėja bet kokios logikos gijelės.
Francas, veidmainingai šokčiodamas ir dūsaudamas scenose su invalidu savo tėvu Maksimilianu (dar viena kaukėta, nuolat „antytės" reikalaujanti T. Rinkūno išnara, akivaizdi groteskiška parodija), lyg pamėgdžioja žinomų filmų herojus, it koks „Kaukės" personažas, jis keičia tembrą, mimiką, plastiką, o finale, kaip Al Pacino filme „Karlito kelias", šlamščia baltuosius miltelius tiesiog nuo grindų ir galų gale nusibaigia...
Minėjau daugybė aliuzijų ir svetimų ženklų. Visų ir suminėti neįmanoma, tačiau šį priminsiu. Perdirbdamas F. Schillerį, A. Areima abiejų brolių nesuveda, vyresnysis plėšikų vadas tėvo gyvo nebepamato, apskritai, jie veikia atskirai, skirtinguose pasauliuose, ir tos begalinės autoriaus kupiūros suponuoja būtinybę dėlioti įvairiausių neva žaismingų ar giliamintiškų įžvalgų. Nors režisierius savo užrašuose ir nusibraižo „trijų vyrų trikampį" - Tėvas, Francas, Karlas, jų sąveikos nėra, arba ji labai menka, tik punktyrais nužymėta. Gal dėl to Tėvas ir numarinamas labai anksti, ir čia A. Areima sumąsto įboginti antkapį scenon su akivaizdžia aliuzija į E. A. Po „Varną".
Nevermore... Nevermore... užrašyta, o dėl aiškumo gerai matosi ir varno siluetas.„Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs..." (vertė Kęstutis Navakas).
Nuovargio žymės, intelektualinio nuovargio, kai kur kyšo išdavikiškai. Kaip sakydavo teatrologas Egmontas Jansonas, „daug ambicijų, bet mažai amunicijos". Tada belieka „crazy" ir dar kartą „crazy". Iš filmų, literatūros, asmeniškų patirčių ir svetimų įtakų.
Nevykusiu implantu laikyčiau naujo personažo - Kosinski (Inga Mikutavičiūtė) sukūrimą. Režisūra pateikia staigmeną: vyruką transformuoja į mergužėlę, tokią klydinėjančią pamiškės ar patvorių lervutę, ir tik tam, kad gangsterių chebrytė savo reakcijom galėtų pajuokinti publiką.
Iš tiesų, jie juokingi bukagalviai ir nė iš tolo neprilygsta klastingajam kuoktelėjusiam narkomanui Francui. O juk T. Rinkūnas, vyresnysis Karlas, gangsterių vadas, ir negali prilygti, nes visi tekstai, bent šiek tiek paaiškinantys šio personažo esmę ir polinkius, širdy glūdintį idealizmą ir neapykantą prievartai, melui ir turtui, negailestingai išskaptuoti, ir aktoriui belieka improvizuoti, parodijuojant masinės maldos psichozę, tik taip pasityčiojant iš Pastoriaus (Sigitas Šidlauskas).
Laukiau to garsiojo Karlo monologo, pakylėto, krauju parašyto, kuris nepadarytų gėdos jokiai supostmodernintai dramai... deja, nesulaukiau. Vietoj to - vėl banalus ir matytas lagaminėlių mėtymas, šaudymas, aikčiojimas, ir tipiškai areimiško personažo - Voverės (Indrė Patkauskaitė) pasirodymai...
Beje, S. Čiučelio Francas įdomus ir netikėtas scenose su savo tarnu Hermanu. Gintautas Bėjeris motyvuotai ir įtikinamai atskleidė nuolankumo ir vergiškumo sindromą, prieraišumas prie savo kankintojo - logiškas. Tačiau dar kartą demonstruojamas stilių neatitikimas, prieštara tarp visiškai skirtingų plotmių ir traktuočių. Psichologinis realizmas niekaip nesilipdo prie brechtiškojo atsiribojimo ir kuomet tokia eklektika tampa vyraujanti, prarandama bet kokia motyvacija.
Skambiai reklamuotas „antidekalogas" išsikvepia nuo pirmųjų scenų. Nes nėra spektaklyje jokio „anti". Nėra nusikaltėlių, nėra nusikaltimų, nėra motyvacijų, yra tik klydinėjantys, gerokai nuvargę ir narkotikų prisiurbę iš įvairiausių scenų surankioti personažai. Nėra ir šileriškos dvasios užuominos - „Prieš tironus"!.. O juk tai buvo „Plėšikų" moto. A, Areimai šitai nebeaktualu. Nėra tironų. Nėra prievartos. Nėra nelygybės. Kam tada reikalinga Karlo auka?
„Žiūrovas tegu ieško: kas kalčiausias? Kas kaltas dėl neapykantos" - didaktiškai teigiama „Repeticijų užrašuose". A. Areima nori, kad žiūrovas ieškotų. O režisierius? Jam ieškoti jau nereikia? Pakanka mestelti reklaminį jauką Laisvės alėjoje - „ieškomi plėšikai, apvogę teatro kasą"... Pakanka scenoje įrengti kultinių filmų ir senstelėjusių rusiškos mokyklos pastatymų kunstkamerą... Et, Kauno mužikėliai viską praris, ar ne, pone Areima?..
NEMUNAS
