Žaidimai lyg ir vaikų privilegija. Bet net suaugus sunku atsikratyti šio puikaus įpročio. Tiesa, žaidimų turinį ar bent priemones augdami keičiame, nes svarbiau darosi ne gyvenimą imituoti, o nuo jo atitrūkti. Kai dūksta vaikai, reakcijos dažniausiai būna dvi: nepasitenkinimas arba palaikymas. Kai dūksta suaugusieji, reakcijos labai panašios. Pavyzdžiui, po naujausio Artūro Areimos šėliojimo Kauno dramos teatre dalis žiūrovų plojo atsistoję, tuo tarpu kiti pasipiktinę bėgo iš tetaro. Ir vėl pristatytas kaip teatro chuliganas, šį kartą režisierius padirbėjo su Friedricho Schillerio „Plėšikais”.
Schillerio tekstą Areima nusprendė statyti Quentino Tarantino stiliumi. Tad šį kartą scenoje - gana žaismingos trijulės idėjų mišinys. Žaidžiama visuotinai priimtinu moralės suvokimu, normomis, herojiškumu, teatru ir jo veikimo būdais, romantizmu ir klasicizmu, Schillerio tekstu, Tarantino filmų įvaizdžiais ir muzika. Ir, savaime suprantama, žiūrovais. Žaidimas prasideda maždaug dešimčia minučių tylos: keturi aktoriai su šalmus primenančiomis kaukolių kaukėmis sėdi scenoje ir žiūri į spektaklio jau laukiančius, bet vis dar apšviestus žiūrovus. Atrodo, lyg techniniai trukdžiai neleistų pradėti spektaklio, bet tai atrodo ir surežisuota, o lyg ir atsainios tų kaukolėtųjų pozos ir juodos akiduobės sako, kad žiūrėti šį kartą reikės ne tiek į juos, kiek į save. Na, bent jau toks, regis, dialogą su Dekalogu pradėjusio režisieriaus užmojis.
Po moteriškų manipuliacijų aistromis, viena kita ir žmonių likimais „Markizėje de Sad”, Areima ėmėsi vyriškų žaidimų: „Plėšikuose” keikiamasi, švaistomasi ginklais, uostomi milteliai, žudoma ir prievartaujama. Tai vyksta abiejuose spektaklyje rodomuose pasauliuose. Viename gyvena Francas, grafo von Moro niekada nemylėtas, atstumtas jaunesnysis sūnus, kitame - jo brolis Karlas, tėvo numylėtinis ir už įstatymo ribų įsikūręs šiuolaikinių plėšikų (t.y. mafijos) vadas. Pirmajame vyksta dramos, keliami moralės klausimai, o Francą kuriančiam aktoriui Sauliui Čiučeliui tenka nelengvas darbas kurti lengvai pamišusį ir stipriai abejonių bei didybės apimtą personažą. Antrajame pasaulyje viskas ne taip rimta, čia atsiribojęs nuo sau įprasto ir jau, matyt, saugaus mizanscenų kūrimo būdo, Areima leido Tomo Rinkūno kuriamo Karlo vadovaujamiems mafijozams (Tomas Erbrėderis, Aleksandras Kleinas, Artūras Sužiedėlis, Donatas Medzevičius-Medonas) krėsti kvailystes, ironizuoti save bei teatrą, tyčiotis iš savo personažų ir grubiai juokauti. Šie pasauliai (juos norisi vadinti „areimišku” ir „tarantinišku”) susijungia tik pačioje spektaklio pabaigoje, nuo narkotikų apsvaigusio Franco vizijoje, o iki jos yra rodomi vienas po kito, ritmingai ir simetriškai (beje, taip pat ritmingai, simetriškai yra paties Areimos sudėliota ir spektaklio erdvė).
Franco pasaulis, „areimiškasis”, labai primena ne vieną šio režisieriaus spektaklį. Čia ir vėl dominuoja tamsios spalvos, pritemdytas apšvietimas, verda aistros, o personažai sukurti derinant psichologinę ir fizinę vaidybą. Čiučelis, sakydamas pirmąjį Franco monologą, išsirengia iki pusės ir tarsi neria pasiplaukioti ant scenos grindų, arba, kiek vėliau, kai jau jį ima graužti sąžinė, įsirėmęs nugara į scenos vidurį atstumia sofą. Tokie veiksmai, derinami su psichologine vaidyba bei tiesioginiu kreipimusi į žiūrovus, anksčiau Areimos spektakliuose atrodę kaip nereikalingas reikšmės perteklius ar tiesiog ne visai vykusi vyresnių kolegų imitacija, „Plėšikuose” įgauna saviironijos atspalvį. Tarsi režisierius, įrankiu pasirinkęs jauną charizmatišką aktorių, norėtų demaskuoti ne tik sceninius efektus, bet ir save patį.
Visai kitoks Karlo gaujos pasaulis: čia žaidžiami postmoderniai teatrališkumą demaskuojantys žaidimai. Negana to, kad personažai kalba su žiūrovais, mosuoja plastmasiniu pistoletu, o jų pašauta voverė (Indrė Patkauskaitė) paplūsta ne krauju, o riešutais, jie dar cituoja Schillerį ir eina pažiūrėti, kaip kažkoks debilas pastatė „juos” teatre. Visa ši gauja yra perdėtai teatrališka, o jų vadas, pjesėje aprašytas kaip grožio, taurumo ir kilnumo įsikūnijimas, spektaklyje yra kiek pabjaurotas (taip pat ir išoriškai). Tiesą sakant, ši linija iki pat spektaklio vyksmą pakeitusio susitikimo su Pateriu (Sigitas Šidlauskas) atrodo kaip tiesiog gerų draugų šėliojimas scenoje: jie kartu pokštauja, parodijuoja, manipuliuoja Schillerio tekstu ir Tarantino įvaizdžiais.
O kad berniukams scenoje būtų dar smagiau, Areima pakvietė dvi žavias aktores. Inga Patkauskaitė spektaklyje vaidina vienintelę pjesės moterį - abiejų brolių mylimą Amaliją. Tik kitaip nei pjesėje, spektaklyje Karlui tapus plėšiku, o Francui nužudžius tėvą (taip pat kitaip nei pjesėje), pastarasis brolis sugeba ja pasinaudoti, o paskui net ir įsako nužudyti. Patkauskaitei tinka gražios, mylinčios ir kenčiančios moters vaidmuo (tai jau ji įrodė „Markizėje de Sad”), o jos nejudrumas, tyli kalba ir beveik iliustratyviai kuriamas Amalijos aikštingumas veikia kaip kontrastas Čiučelio judriam, fiziškam Francui.
Visai kitoks vaidmuo šiame spektaklyje teko Ingai Mikutavičiūtei. Ji yra ir mafijozų mergina, ir miške juos susiradusi Kosinska, ir Paterio palydovė, o spektaklio pabaigoje dar ir uždainuoja. Šiai aktorei teko eilinį kartą bukai pakrykštauti ir pabūti naivia mergaite, iki mafijozų ir Paterio susitikimo šios aktorės darbas išties tebuvo linksminti (scenos ir salės) berniukus. Tačiau virtusi Paterio žvėriuku ir vėliau prabilusi apie Budą, aktorė liovėsi būti tik moteriškas vyrų kompanijos priedas ir tapo reikšminga spektaklio dalimi.
Tą pačią akimirką, prabilus apie Budą, žaidimai baigėsi ir spektaklio finalas virto Areimos dialogu su Dekalogu. Per visą spektaklį kelti moralės klausimai susumuojami keliose paskutinėse scenose. Mafijozai, paskutinį kartą pabučiuoti savo vado, girdėdami istoriją apie Budą, nusiplaka savo marškiniais ir ant rankų išsineša medituojantį kunigą. Karlas lieka vienas miške (net ir voverė, susirinkusi viską, jį palieka). Francas perdozuoja narkotikų ir po įspūdingos narkotinės vizijos su kaukolėtos gaujos šokiais nebeatsibunda. Rastas tarno Hermanio (Gintautas Bejeris), jis nutempiamas į scenos gilumą, - ir tuomet atrodo kaip Kristus - liaunas suglebęs kūnas, rankos į šalis, kojos sukryžiuotos. Visa tai, o ir scenos šonuose esantys užrašai „Rejected” (angl. atstumtas) bei spektaklio pradžioje pasirodęs tėvas (tėviška meilė, kaip ir tėvo veidas, Francui tėra kaukė) primena spektaklio reklaminę frazę: „Bijok savo artimo kaip pats savęs”. Areima šiuo spektakliu, kaip ir Schilleris pjesėje, teigia, kad meilė tėvams, broliams, seserims, moterims, vyrams ar draugams nėra savaime suprantami dalykai ir kad kiekviena meilė gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Bet, pasakę tai, abu - tiek Areima, tiek Schilleris - baigia savo maištingus žaidimus ir grįžta prie visuotinai priimtinų normų. Schillerio pjesės pabaigoje net ir teisuolis Karlas turi pripažinti savo klaidą ir pasiryžta atpirkti kaltes paaukodamas gyvybę. Areimos „Plėšikuose” Francas tampa savų, tėvo ir gal net brolio nusikaltimų atpirkėju.
Pasirodo, kad perkeistas krikščioniškas pamokymas tapo ne dialogu, o tiesiog pasiūlymu, kaip būtų galima tobulinti Šventraštį atsižvelgiant į šiuolaikines atstumtų, nemylimų, nelabai ką bevertinančių žmonių realijas. O žadėtas tarantiniškas šėlsmas ir „antiromantika” subliūkšta paskutinėje scenoje, ir pažaisti maištą sumanęs Areima vis dėlto pasirodo esąs lietuviškoje dirvoje išaugęs lyrikas.
