Režisierius Gytis Padegimas, savo jubiliejiniam gimtadieniui pakvietęs į premjerą Kauno valstybiniame dramos teatre, atskleidė ypatingai aukšto meninio ir filosofinio lygio nuostatas, puikiai įvaldytą metaforišką kalbą ir jos ženklus, dar kartą parodęs, kad gyvuoja ne tik Padegimo teatras, kaip reiškinys. Gyvuoja jo diegtas ir ugdytas kūrybinis metodas, kuris tapo mūsų teatrinės kultūros ir dabartinės istorijos neatsiejama dalimi, mūsų savastimi. Ir nors režisierius visada kukliai remiasi garsiojo Michailo Čechovo metodika, puikiai žinome, kiek naujų ir novatoriškų elementų jis įdiegė, ugdydamas kūrybiškumą, kaip mąstymo būdą, kiek išugdė aktorių, sugebančių atskleisti vidines galias.
G. Padegimo kūrybiniai metodai visa jėga ir įtaiga atsiskleidė šiame pagal garsaus airių dramaturgo Briano Frielo pjesę „Stebuklingasis Tenesis“ pastatyme. B. Frielas, vienas įdomiausių ir talentingiausių nūdienos autorių, savo kūryboje subtiliai atskleidžia personažų vidinius konfliktus, dvasingumo paieškas, dažniausiai komplikuotą santykį su aplinka. Ne be pagrindo jis lyginamas su rusų klasiku Antonu Čechovu, tiksliau, su jo dramų specifika. Panašus principas - „herojai ramiai gurkšnoja arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai“... Likimų pokyčiai, nelaukti siužeto vingiai, tragiškos nuojautos ar baigtys dėliojasi neįprastai ramioje, kartais netgi nerūpestingoje aplinkoje.
Tokios pjesės, be abejo, reikalauja ypatingai tikslios analizės, aktorių meistriškumo, ansambliškumo, visų dėmenų kūrybinės sintezės, ir, kas bene svarbiausia, režisieriaus valios ir aiškios pozicijos. Juolab kad pjesė tikrai ne iš lengvųjų, ne iš tų linksminančių ar neva atpalaiduojančių, pjesė intelektualinė, su keliais dugnais, kodais ir klodais.
Nurimus gimtadienio ir premjeriniam šurmuliui, pažiūrėjus dar kartą „Stebuklingąjį Tenesį“ su kiek kita sudėtimi, tik sustiprėjo pirmasis įspūdis apie G. Padegimo ir visos kūrybinės grupės itin brandų, itin sėkmingą ir įsimintiną pastatymą. Jau antrą kartą pasirinkęs B. Frielo veikalą (2001 m. jis Nacionaliniame dramos teatre pastatė „Lugnazado šventės šokius“), režisierius pratęsė savo ne viename spektaklyje gvildentą prabėgančio laiko ir amžinybės temą, asmenybės vidinės esmės kismą, tobulumo ir dvasingumo paiešką.
Tačiau tai ne paprastas kūrybinis pamėgtos tematikos tęsimas. Tai visiškai nauja kokybė, netikėtai ir originaliai rodanti personažų dvasinę kelionę, kelionę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties ribos, kupiną tragiškų nuojautų, ženklų, įspėjimų, nepaisant neva tokios nerūpestingos muzikalios atmosferos, nepaisant nuolat skambančių populiarių dainelių, duetų ir sekstetų. Juk kiekviena tokia smagiai nusiteikusių dainorėlių tralialiuojama melodija - tam tikras ženklas, vidinis virsmas, nuotaikos pasikeitimas, priminimas ar prisiminimas, apninkantis liūdesys, nuojauta, kaltė...
Tiesą sakant, tokio nostalgiško, vis praradimo ir netekties liūdesį subtiliai sukeliančio spektaklio senokai neteko matyti. Būtent tai ir sudaro didžio meistriškumo esmę - herojai pokštauja, plepa apie niekus ar dainuoja, o tuo tarpu... tuo tarpu, aidint monotoniškai bangų mūšai ir klyktelint žuvėdroms, prieš akis nejučia iškyla garsusis A. Bioklino paveikslas „Mirusiųjų sala“...
Kodėl spektaklio metu aplanko tas vienišo keltininko, besiiriančio į kiparisais aprėmintą, balto marmuro antkapiais padabintą salą įvaizdis? Kodėl tos pauzės, kuomet herojai įtemptai mąsto ar žvalgosi į jūros platybes, tampa pripildytos nerimo, tragiškos baigties nuojauta? Kodėl nuolat jauti juos apimančią neviltį, baimę, kodėl matai, koks beviltiškas jų noras sustabdyti laiką ir atsidurti Stebuklingoje saloje? Ar tikrai Stebuklingoje? Ar joje jų laukia išsigelbėjimas? Ar toje paslaptingoje saloje išsispręs jų problemos ir baigsis vargai, ligos, kančios?
Liūdesio ir baigties nuojautos itin ryškios, jų nepridengia minėti pokštavimai, gausios vaišės, nugėrimai, tai tik laikinas palengvėjimas, dirbtinis linksmumas, nenumaldomai artėja laikas keliauti į Mirusiųjų salą, tasai pradžioje viltį ir džiaugsmą teikiantis simbolis tampa nebūtį (tuo pačiu išsilaisvinimą nuo žemiškų rūpesčių ir nesėkmių) teigiančiu archetipu.
Tokių archetipų, pasak K. Jungo, „sąmonės ir valios sintezės“ spektaklyje G. Padegimas naudoja ne vieną, ir naudoja meistriškai, pajungdamas laiko ir kelionės temą personažų vidinių pokyčių analizei.
O pokyčiai vyksta, palaipsniui, vis intensyvėjant veiksmui ir palaipsniui atveriant vis naujus klodus. Spektaklio pradžia tokia smagi, sakyčiau, užliūliuojanti, sąmoningai nukreipianti dėmesį į išorinį erzelį, perdėtą linksmumą. Su dainom, palapinėm ir miegmaišiais, triukšminga marga kompanija, skambčiodama buteliais įvirsta ir taisosi prieplaukoje, taip tęsdama nerūpestingoje iškyloje pradėtą vieno iš draugužių - Terio gimtadienio šventimą. Terio linija spektaklyje itin svarbi. Jis tampa tuo vidinio vyksmo stūmokliu, versdamas ir kitus atsiverti, piktintis, žavėtis ar nekęsti.
Terį vaidina Kęstutis Povilaitis ir dramos scenoje debiutuojantis dainininkas Egidijus Bavikinas. Skirtingai pateikiamas šio sudėtingo personažo charakteris. Abu aktoriai surado sodrių ir įsimintinų sprendimo būdų. Įsiminė E. Bavikino vidinis laisvumas, be abejo, muzikalumas, o jo kuriamas Teris akivaizdžiai romantiškas, svajotojas, tikras lyrinis tenoras savo charakteriu. Žinoma, gali būti ir toks, vidines prieštaras užgniaužiantis, visiems geras draugužis, tačiau tasai minkšto vaško altruizmas niekaip nesiderina scenose su nemylima ir niekinama žmona Berna (Aušra Keliuotytė ir Giedrė Ramanauskaitė) ar neslepiamuose santykiuose su jos seserimi Andžela (Ugnė Žirgulė). Įtikinamesnis E. Bavikinas įkvėptai pasakodamas apie Stebuklingąją salą, savo tėvą, su tikra nesumeluota atjauta kalbindamas Trišę (Inesa Paliulytė) ar jos sunkiai sergantį vyrą Džordžą (Arnas Mikalkėnas).
Muzikalus ir dainingas, tik ne lyriškas, K. Povilaitis. Prisimenu jo suvaidintą-sudainuotą Meką-Peilį B. Brechto „Operoje už tris skatikus“ - tad režisieriaus pasirinkimas tikslus. Tačiau ne tik dėl vokalo. K. Povilaitis gaivališkas, dramatiškas, nevengiantis tragiškų gaidų ir nuojautų. Tiksliai niuansuota nuotaikų kaita, apsimestinis linksmumas, o ir tasai gerumas ir dėmesys artimiems draugams - daugiau parodomasis. Manau, kad šis vaidmuo vienas įsimintiniausių ir įtikinamiausių aktoriaus kūryboje. Jaučiasi vidinė kančia, blaškymasis tarp pareigos ir laisvės, noras išsivaduoti iš kasdienybės ir buities gniaužtų. Atrodo, kad šiuo savo gimtadieniu K. Povilaičio Teris nusprendžia nubrėžti ribą, pradėti naują tarpsnį, naują gyvenimą, atsinaujinti ir pakilti dvasiniame polėkyje. Sala tampa išsvajotąja vieta, grįžimo į vaikystės pasaulį vizija. Šios kelionės metafora palaipsniui tampa lemtinga, įtampai ir konfliktui su aplinkiniais augant, aiškėja, kad salos įvaizdis savyje slepia grėsmingą įspėjimą ir galų gale nebūtį.
Būtent šią grėsmę ir didėjančio nerimo pojūtį įtikinamai perteikia K. Povilaitis. Įsimena jo ironiškas, pajuokiantis, patyčios kupinas bendravimas su Frenku (Henrikas Savickis), neva rašančiu ko gero net nepradėtą knygą ir gyvenantį iš Terio nuolat teikiamos paramos. E. Bavikinas šioje scenoje išlieka geraširdis, atjautos kupinas naivus mecenatas.
Svarbi ir dviejų Terio moterų - Bernos ir Andželos linija, susikertanti ir tarpusavy, ir su juo paties likimu ir pasirinkimu. U. Žirgulės Andžela, su didžiule vidine jėga atskleidusi mylinčios ir kenčiančios, tarp jausmų ir pareigos klydinėjančios moters paveikslą. Dažniau nei kiti personažai Andžela apimančius jausmus ar kulminacines vietas perteikia bravūriška melodija ar lyrine balade, pasileidžia siautulingame ritme ar sustingsta mąslioje pauzėje.
Jos sesers ir Terio žmonos Bernos paveikslą kuriančios aktorės taipogi skirtingos. G. Ramanauskaitė demonstruoja emocinį maksimalizmą, dažniau prasiveržiančią nepakantą ir įtūžį, tad ir jos desperatiškas bandymas skandintis natūrali reakcija į akivaizdų vyro ir sesers romaną. Tačiau antroje dalyje itin viltingai nuskamba Loreto Dievo Motinos namelio istorija, slepianti dar vieną išganymo siekiančios sielos kodą. A. Keliuotytė, labiau savy gniaužianti skausmą ir neviltį, tik retsykiais pratrūkstanti, išoriškai rami ir abejinga, daugiau skirianti dėmesio santykiams su seserimi. Visiškai kitaip ji traktuoja ir legendos apie angelų perneštą šventosios šeimos namelį iš Nazareto.
Šiuos palaipsniui atsiskleidžiančius komplikuotus santykius subtiliai ir su lengva ironija priima ir lyg sugeria meistriškai Inesos Paliulytės suvaidinta Trišė, kuri pati slegiama slepiamo sielvarto dėl mylimo vyro Džordžo (Arnas Mikalkėnas) nepagydomos ligos, tampa tam tikru moralinės pozicijos ir principų etalonu. A. Mikalkėnas, kurio personažui skirtas muzikinis monologas, verbalinio stygių tiksliai akcentuoja akordeono melodijomis. (Spektaklio kompozitorius-dainų aranžuotojas, sudėliojęs sudėtingą muzikinę mozaiką, yra Raimundas Martinkėnas).
Yra dar vienas personažas, paslaptingas ir simboliškas. Tai visų laukiamas ir minimas Keltininkas, akivaizdi užuomina į mitinį Charoną, perkeliantį mirusiuosius į Hadą. Vienintelis H. Savickio Frenkas jį suranda, tačiau jo pasakojimas įneša tik dar daugiau sumaišties. Apiplyšusio, sunykusio kaimiečio keltininko įvaizdis, jau tūkstančius metų keliančius keleivius į salą atitinka minėto Charono tradiciją. H. Savickis, sukūręs prieštaringą svaičiotojo ir svajotojo paveikslą, regis, suvokia, kas yra iš tiesų tasai Keltininkas ir kas gali laukti jų visų toje keistoje saloje.
Iš tiesų, paaiškėja, kad kažkada joje įvyko ritualinė žmogžudystė, ir dar vienas šiurpus klodas atsiveria prieš personažus. Kas atsitiktų su mūsų herojais, jei vis tik jie pakliūtų į tą apleistą, prakeiksmu paženklintą mirusiųjų salą? Kodėl ji taip traukia Terį, būtent per gimtadienį, būtent naktį? Kodėl finale kiekvienas palieka atminimo ženklą ir dėlioja akmenis prieplaukoje? Ar tik sugrįžimui? Ar siekdami išvengti tragiškos baigties?
Spektaklis sukelia daug aliuzijų, primena įvairius senuosius mitus, įvaizdžius ir archetipus. Jie iš dalies užšifruoti ir Birutės Ukrinaitės scenografijoje. Medinių padėklų sankaupos, apleistos, tačiau vis tik dar naudojamos senos prieplaukos atributai, momentiniu stop kadru tampantis ekranas ir niekaip neišplaukiantys popieriniai laiveliai... ir antroje dalyje nušvintantis Loreto šventosios šeimynos namelis, tampantis tam tikru raktažodžiu daugeliui kylančių klausimų.
Tiksliai dėliodamas svarbiausius akcentus, niuansuodamas kiekvieną besikeičiančią nuotaiką, emociją ar reakciją, įtikinamai kurdamas stabdomo laiko ir dramatiškų vidinių atsivėrimų pasaulį režisierius G. Padegimas subtiliai primena - „Memento mori“ („Prisimink mirsiąs“) ir neva stebuklingosios mitinės salos įvaizdžiu įspėja apie tykančius pavojus toje trapioje kasdienybėje. Taip, ji pilka, dažnai skaudi ir žeidžianti, tačiau gal geresnė, nei svajonių salų vilionės, pinkliojančios pasakišku švytėjimu, kuris priartėjus tampa šalta bejausme Nebūtim.
NEMUNAS
