Paskutinę rudens dieną tyliai, nesireklamuodama teatro laboratorija „Atviras ratas“ pakvietė į premjerą - biografines improvizacijas „Lietaus žemė“. Prieš prasidedant spektakliui Menų spaustuvės Juodojoje salėje (vėliau jis persikels į Kišeninę), jį santūriai pristatė pats režisierius ir „Atviro rato“ meninis vedlys Aidas Giniotis. Pabrėžė, kad jiems, spektaklio kūrėjams, labai svarbu sulaukti publikos atsako. Ir atsiprašė, kad šįkart, po premjeros, diskusijos nebus. Kodėl? Manyčiau todėl, kad ne ši, premjerinė, publika yra tikrasis „Lietaus žemės“ adresatas.
Nuo pat pradžių „Atviro rato“ stiprybė buvo sėkmingai užmegztas kontaktas su jauna publika. Jie - jauni, žavūs, nuoširdūs - tai publikai ir apie ją kalbėjo neįmantria, bet tuo metu šviežiai skambėjusia teatro kalba. Praėjo nemažai laiko, sukurtas ne vienas spektaklis, ir štai tas pats bendraminčių kolektyvas, ūgtelėjęs, subrendęs, grįžta prie to, nuo ko pradėjo - sėkmingiausio savo „projekto“ „Atviras ratas“. Tik anuomet tai buvo autobiografinės, o dabar - biografinės improvizacijos. „Atviram rate“ aktoriai kalbėjo apie save ir panašiems į save, o „Lietaus žemėje“ jie kalba apie kitus ir kitiems - jaunesniems, dar neišmokusiems Lietuvos istorijos pamokų (tiesiogine, ne perkeltine prasme).
Galima sveikinti „Atvirą ratą“, sumaniusį tokią kilnią edukacinę misiją. Jų „Lietaus žemė“, improvizuota istorijos pamoka, pasakojanti realias pokario sunkumus ir siaubą išgyvenusių lietuvių istorijas, tikrai bus laukiama mokyklose, galbūt mažesnių miestų kultūros centruose. O ypač - tose vietose, kur dar tebegyvena spektaklyje minimi žmonės. Paprastõs kaimo siuvėjos, sielių plukdytojo sūnaus, į mišką išėjusių partizanų, ištremtų inteligentų ir kitų lietuvių istorijas „Atviro rato“ aktoriai pasakoja kaip savas (pradžioje net nesusigaudai, apie savo ar savo senelių vaikystę jie kalba), todėl, tikėtina, jiems pavyks priartinti prie šiuolaikinės jaunos publikos daugiau kaip pusės amžiaus senumo Lietuvos istoriją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklyje pateikiama istorijos interpretacija gana supaprastinta ir sulyrinta (suprantama - nes subjektyvi), vietomis - stereotipinė, bet patriotiškumui ugdyti tikriausiai tinkama.
Bet tai viena. Visai kitaip „Lietaus žemę“ derėtų vertinti kaip „teatro laboratorija“ save vadinančių menininkų kūrybinį darbą. „Šiandien mums ATVIRAS RATAS - galimybė atrasti savo teatro kalbą, eiti nepramintu raiškos keliu“, - rašoma teatro interneto puslapyje. Spėčiau, kad ši deklaracija suformuluota gerokai anksčiau, dar kuriant pirmąjį spektaklį, davusį pavadinimą visam kolektyvui. Dabar gi toks devizas, tiesą sakant, skamba kompromituojančiai. Argi gali „raiškos kelias“ likti nepramintas, stropiai žingsniuojant juo bemaž aštuonerius metus? Juk „Lietaus žemė“ - tai tas pats „Atviras ratas“, tik pervilktas naujais drabužiais.
Paradoksas: visų „Atviro rato“ spektaklių centre - aktorius, tačiau kaip tik aktorinės kūrybos amplitudė juose itin siaura. Ir šįkart scenoje matome stilizuotų folklorinių tipažų štrichus ir pačių aktorių nuoširdumą, siekiant išgauti „nevaidybos“ efektą. Kad atviras ratas nevirstų uždaru, pasmerkiančiu virti savo pačių sultyse, trupei tikrai derėtų išbandyti naujus sceninio egzistavimo ir vaidmens kūrimo būdus. O kalbant konkrečiai apie „Lietaus žemę“, reikėtų permąstyti, ar verta taip uoliai laikytis sceninio iliustravimo principo, kai vienas aktorius pasako, kas nutiko arba kas ką pasakė, o kitas suvaidina. Tai anaiptol ne visada pasiteisina, be to, gerokai ištempia visą spektaklį.
...„Lietaus žemėje“ yra dvi Aido Giniočio režisūrinės nuovokos ir nuojautos padiktuotos scenos, istorijos pamoką paverčiančios atminties teatru. Pirmoji visai paprasta. Suvaidinę kaimo „vakarušką“, aktoriai susėda ant lagaminų - akordeonų dėklų (tai vienintelė scenovaizdžio detalė) ir tyliai, ilgesingai uždainuoja „Žveng žirgelis lankoj“. Akimirksniu gimsta atmosfera, - poveikis panašus, kokį „Madagaskare“ pasiekia Rimas Tuminas Virgilijaus Noreikos atliekama Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasai“. (O vyresni žiūrovai už „Lietaus žemės“, ko gero, išvys Tumino „Čia nebus mirties“ šešėlį.) Antroji - kai visi aktoriai, pasklidę po ratą, tuo pat metu kiekvienas atskirai kreipiasi į nedidelę grupelę žiūrovų ir pasakoja kokio nors daikto (gintaro gabalėlio, lagamino, siuvamosios mašinos, etc.) istoriją. Papasakoja vieniems, eina prie kitų ir t.t. Trumpa tikrumo akimirka, autentiškas, jaudinantis praeities liudijimas. O paskui vėl - šaržai, iliustracijos, publicistika...
