Teatre - nuotykiai

Rūta Oginskaitė 2011-10-24 lrytas.lt, 2011 10 24
„Stebuklinga kreidelė” supažindina su Rusų dramos teatro užkaborių gyventojais. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Naujajame spektaklyje netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas (Valentinas Novopolskis). Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus.

Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir paslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai.

Vaidinimas su fantazija

Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. Buvo tik tai, ko ir dabar pakanka kituose teatruose: prisirenka pilna salė vaikų, jiems tėvai šnypščia „elkis gražiai, arba išeisim“, kažkur toli scenoje šokinėja spalvoti personažai, gerai matomi tik tiems, kurie sėdi pirmosiose eilėse.

23 metų režisierė Olga Lapina, sumaniusi „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimą-žaidimą, pasipriešino tokiai monotonijai.

Juk jos pastatyta pasaka - apie lakios vaizduotės berniuką. Junas sugebėjo nusipaišyti netgi draugą Sofų (Valentinas Krulikovskis), o jų nuotykius 1946 metais aprašė norvegų autorė Zinken Hopp.

„Stebuklingąją kreidelę“ gali žiūrėti tik 15-20 vaikų, jiems vaidina septyni aktoriai. Užtat personažus sunku net suskaičiuoti, nes kai kuriems aktoriams jų tenka po du ar tris.

Rūsy miega krokodilas

Junas ir Sofus su vaikais keliauja nuo fojė iki grimo kambarių, nuo rūsio iki pastogės sutikdami dar nematytų personažų. Kone už kiekvieno posūkio gresia netikėtumai - tenka spėlioti, šokti ir dainuoti, nusigąsti ir išvaduoti.

Pavyzdžiui, tamsiame rūsyje slypi „stebuklingas baisus pasaulis“, kuriame miega krokodilas, tačiau jį būtina perlipti. Juk už kampo - liūdnas Žvirblis (Viačeslavas Lukjanovas), kuriam reikia padėti.

Trečiojo aukšto koridoriuje staiga išlenda alkanas trolis Kumlė (Aleksandras Kanajevas), kuris trokšta atsikąsti berniuko Juno, čia atėjusio su skanių žiūrovų kompanija!

Įspūdžiai vaikų veiduose

O.Lapina per pirmuosius „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimus keliavo kartu su žiūrovais ir džiaugėsi, kad spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pagrindinį tikslą - paskatinti vaikus dalyvauti.

„Mačiau, kad vietomis kai kam buvo baisoka, bet smagu. Juk aktoriai čia pat. Jie rodo pavyzdį, kaip elgtis, patvirtina, kad nuotykis - tai įdomu. O jei sutinka blogą herojų, irgi neslepia savo požiūrio.

Mūsų spektaklis skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų. Mažesniems gal dar būtų neramu be tėvų, o vyresni drovėtųsi dalyvauti. Premjeroje narsiai žaidė 5 metų berniukas, o keturiolikmetės iš pradžių laikėsi atokiai, bet vėliau įsidrąsino ir prisidėjo prie žaidžiančiųjų.

Mamos tuo metu dalyvavo pokalbyje su humanistinės pedagogikos specialistais. Kai pasibaigė „Stebuklingosios kreidelės“ kelionė, apie vaidinimą suaugusieji sprendė iš vaikų veidų. Mačiau, koks džiugus jų susitikimas, kiek daug įspūdžių gavo ir vaikai, ir tėvai“, - pasakojo režisierė.

Po kelių mėnesių O.Lapina su Rusų dramos teatro aktoriais žada parengti lietuvišką „Stebuklingosios kreidelės“ versiją.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.