Teatre – nuotykiai

Rūta Oginskaitė 2011-10-24 lrytas.lt, 2011 10 24
„Stebuklinga kreidelė” supažindina su Rusų dramos teatro užkaborių gyventojais. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Naujajame spektaklyje netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas (Valentinas Novopolskis). Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus.

Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir paslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai.

Vaidinimas su fantazija

Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. Buvo tik tai, ko ir dabar pakanka kituose teatruose: prisirenka pilna salė vaikų, jiems tėvai šnypščia „elkis gražiai, arba išeisim“, kažkur toli scenoje šokinėja spalvoti personažai, gerai matomi tik tiems, kurie sėdi pirmosiose eilėse.

23 metų režisierė Olga Lapina, sumaniusi „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimą-žaidimą, pasipriešino tokiai monotonijai.

Juk jos pastatyta pasaka - apie lakios vaizduotės berniuką. Junas sugebėjo nusipaišyti netgi draugą Sofų (Valentinas Krulikovskis), o jų nuotykius 1946 metais aprašė norvegų autorė Zinken Hopp.

„Stebuklingąją kreidelę“ gali žiūrėti tik 15-20 vaikų, jiems vaidina septyni aktoriai. Užtat personažus sunku net suskaičiuoti, nes kai kuriems aktoriams jų tenka po du ar tris.

Rūsy miega krokodilas

Junas ir Sofus su vaikais keliauja nuo fojė iki grimo kambarių, nuo rūsio iki pastogės sutikdami dar nematytų personažų. Kone už kiekvieno posūkio gresia netikėtumai - tenka spėlioti, šokti ir dainuoti, nusigąsti ir išvaduoti.

Pavyzdžiui, tamsiame rūsyje slypi „stebuklingas baisus pasaulis“, kuriame miega krokodilas, tačiau jį būtina perlipti. Juk už kampo - liūdnas Žvirblis (Viačeslavas Lukjanovas), kuriam reikia padėti.

Trečiojo aukšto koridoriuje staiga išlenda alkanas trolis Kumlė (Aleksandras Kanajevas), kuris trokšta atsikąsti berniuko Juno, čia atėjusio su skanių žiūrovų kompanija!

Įspūdžiai vaikų veiduose

O.Lapina per pirmuosius „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimus keliavo kartu su žiūrovais ir džiaugėsi, kad spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pagrindinį tikslą - paskatinti vaikus dalyvauti.

„Mačiau, kad vietomis kai kam buvo baisoka, bet smagu. Juk aktoriai čia pat. Jie rodo pavyzdį, kaip elgtis, patvirtina, kad nuotykis - tai įdomu. O jei sutinka blogą herojų, irgi neslepia savo požiūrio.

Mūsų spektaklis skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų. Mažesniems gal dar būtų neramu be tėvų, o vyresni drovėtųsi dalyvauti. Premjeroje narsiai žaidė 5 metų berniukas, o keturiolikmetės iš pradžių laikėsi atokiai, bet vėliau įsidrąsino ir prisidėjo prie žaidžiančiųjų.

Mamos tuo metu dalyvavo pokalbyje su humanistinės pedagogikos specialistais. Kai pasibaigė „Stebuklingosios kreidelės“ kelionė, apie vaidinimą suaugusieji sprendė iš vaikų veidų. Mačiau, koks džiugus jų susitikimas, kiek daug įspūdžių gavo ir vaikai, ir tėvai“, - pasakojo režisierė.

Po kelių mėnesių O.Lapina su Rusų dramos teatro aktoriais žada parengti lietuvišką „Stebuklingosios kreidelės“ versiją.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.