Teatro kritiko Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė
Rugsėjo 10, 11 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje, įvyko „Darius Lukas Theatre Company“ ir teatro „Utopia“ kartu kurto spektaklio „Titrai / subtitles“ premjera. Pjesės autorius ir režisierius - Londono muzikos ir dramos meno akademijoje studijuojantis Darius Lukas Piraitis. Lapkričio 25 d. spektaklis bus vaidinamas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o lapkričio 26, 27 d. - Kauno valstybiniame dramos teatre.
Aptarti debiutus kartais būna keblu - slegia atsakomybė prieš jauną kūrėją, abejonės, kokius rinktis vertinimo kriterijus, kontekstą. D. L. Piraitis jau ne vienerius metus gyvena svetur - Anglijoje. Jo ne tik žmogiška, kultūrinė patirtis kitokia nei mūsų daugumos, bet ir teatrinė - ko gero, apie Londone vykstantį scenos gyvenimą jis žino daugiau nei apie Lietuvos. Nesakau, kad vertintojų žodis - visagalis, kiekvienas į pastabas reaguoja individualiai. Kitą jauną žmogų kritiškesnis vertinimas galbūt kaip tik provokuos įrodyti savo tiesą tolesniu darbu.
Manyje glūdintis skeptikas po spektaklio, kuriame vaidinama anglų (daugiausiai) ir lietuvių kalbomis (dvikalbystė - iššūkis mūsų aktoriams, o įgyta patirtis, fantazuoju, gal pravers dirbant kine?), įkyriai zirzė: „Pašalink vaizduotėje vaidinimo „įpakavimą“ - Martyno Budraičio kurtus vaizdus (gražiai sužaista subtitrų šriftais; kelia įvairių asociacijų apie mūsų „suskaitmenintą“ dehumanizuotą pasaulį), kompozitoriaus Antano Kučinsko emocionalaus kūrinio „Loop in D Minor“ fragmentus, akivaizdžiai teatro „Utopia“ meno vadovo Gintaro Varno pridėtą ranką - ir pažvelk tik į veikėjų santykius, aktorių sukurtus vaidmenis: kas liks? Ogi pjesės siužeto kultūringas teatrinis perpasakojimas su keliais lietuvių jaunosios kartos talentingų aktorių sukurtais epizodiniais vaidmenimis.
Ir kokiai auditorijai spektaklis skirtas? Bene tikriems britams bus įdomūs pagrindinio herojaus - emigranto iš Lietuvos, detektyvų rašytojo, leidžiančio antrą knygą, sąžinės priekaištai ir emocinės graužatys dėl perkurtos tapatybės, siekiant pritapti prie Londono literatūrinės rinkos žaidimų? Bene labai atjaus herojų mūsų vyriausybės valia minimalios algos „įkalinti“ žiūrovai, kuriems tenka kasdienybės vargą vargti čia, Lietuvoje? Nebent Londono lietuviams tema širdį užgautų, jei jie ten laiko turi po teatrus vaikščioti.“
„Pala, nerūstauk, - sakau savo vidiniam zirzekliui. - Žiūrėk į spektaklį ne kaip į produktą, turintį gauti pelną ar pelnyti tarptautinį pripažinimą, o kaip į mokomosios reikšmės projektą: jaunas dramaturgas su kiek vyresniais, bet jau studijas baigusiais aktoriais repeticijų metu tikrinosi, ar gyvybingi jo veikėjų charakteriai, ar veiksmingi dialogai, kokios scenų montažo galimybės. Čia nebūta tikslo demonstruoti Piraitį - režisierių, žongliruojantį teatro priemonėmis (tikėkime, didieji laimėjimai režisūroje - ateityje), svarbiau buvo pristatyti jį, kaip dramaturgą. Ir gerai, kad žmogus imasi režisūros - ateityje nepriklausys nuo kitų režisierių valios, galės pats savo tekstus prikelti antram - scenos, o gal ir televizijos ar kino ekrano - gyvenimui. Daugiaplanės asmenybės turi daugiau šansų išlikti darbo rinkoje - tikina verslo išminčiai... O kad režisierius Gintaras Varnas paskutinėse repeticijose sudėjo taškus, pakoregavo vieną kitą mizansceną, tokiam tarsi televizijai parašytam tekstui suteikė teatro kvapo - nieko bloga. Tiesa, spektaklio reklamos kampanijoje Varno asmens gal būta daugoka - ką daryti ir galvoti debiutuojantiems vien savo jėgomis, be meistrų palaikymo ir pagalbos?“
Tokį vidinį dialogą galėčiau tęsti - juk ir scenoje matome, kad pagrindinis veikėjas yra suskilęs į du personažus: į prie gyvenimo Londone prisitaikiusį Džekobą (jį vaidina vaidmeniui gal ir per jaunas inteligentiškos išvaizdos aktorius Davidas R. Butleris) ir jo ankstesnįjį „aš“ - paauglį Jokūbą (įvairialypio talento Martynas Nedzinskas); vėliau šis vaidmuo spektaklyje įgauna „bundančios sąžinės, emocinės atminties“ reikšmių. Veikėjų skaldymai į dvi dalis (o viename Vilniaus universiteto studentų teatro spektaklyje mačiau bene tris Hamletus ir ar ne keturias Ofelijas - galvą gali nusisukti aiškindamasis, „kas yra kas“, ir kam to reikia režisieriaus gudriai interpretacijai...) neretai kelią ir pavojų: ar nebus naivu, o gal priešingai - pretenzinga? Ar, skirstant vaidmenis aktoriams, dėl jų duomenų, vaidybos, talento skirtybių nenublanks viena veikėjo „dalis“ greta kitos?..
Fragmentiškoje pjesėje, kurioje į chronologinės įvykių sekos realistines scenas kartkartėmis įterpiamos ir poetinės (herojaus sapnai, prisiminimai, karštos diskusijos su vidiniu „aš“), epizodas gena epizodą, ir kartais atrodo, kad spektaklyje trūksta sceninio laiko (gal ilgesnių partnerystės scenų?) veikėjams atskleisti. Dabar jie gana schemiški. O Džekobo / Jokūbo biografiją po spektaklio nelabai nuosekliai ir papasakočiau: kokios priežastys vertė emigruoti jo mamą, ką ji dirbo Lietuvoje ir Anglijoje, kur iš jųdviejų gyvenimo dingo tėvas (ar tai paveikė kaip nors jaunuolio charakterį, pasaulėjautą ir vertybes?), ką be detektyvų rašymo dar jis veikia, kuo domisi, iš ko pelnosi duoną?..
iliustracija
Miglė Polikevičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Davidas R. Butleris ir Martynas Nedzinskas spektaklyje „Titrai / subtitles“
„goodlife photography“ nuotraukos
iš teatro „Utopia“ archyvo
Dramaturgo taip sumanyta, kad visi atakuoja Džekobą savo reikalavimais: žmona lenkaitė Iona (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) jaučiasi vyro pamiršta ir trokšta daugiau dėmesio sau; žavioji leidėja - „geležinė mergina“ Miranda (Miglė Polikevičiūtė), siekdama pelno, kietai spaudžia detektyvų rašytoją spekuliuoti savo praeities traumomis (svarbiausia jų - mamos savižudybė po kelių gyvenimo Londone metų); viešųjų ryšių specialistai (E. Latėnaitė-Beliauskienė, M. Nedzinskas, M. Polikevičiūtė) be ceremonijų primeta autoriui aukos vaidmenį, esą to reikia žiniasklaidai ir ašaringiems knygų pirkėjams... Beje, veikėjų, Londono viduriniosios klasės atstovų stilingus, bet prabanga akies nerėžiančius kostiumus sukūrė Inga Galinytė. Kaip suprantate, lietuvių aktoriai, keisdami kostiumų detales, kuria po kelis epizodinius vaidmenis.
Taigi aktoriui D. R. Butleriui tenka nuolat klausytis partnerių, vertinti naujas aplinkybes, bet jo emocinis reagavimas - gana vienspalvis. Gal trūksta išraiškos priemonių? Gal aktorius pernelyg sutaurina savo herojų, per anksti jo gailisi? Juk Džekobas - ne koks šventasis, jis irgi patiria gundymų šlove ir pinigais, aukoja vardan jų žmoną... (Gaila, kažkaip greitomis prabėgama scena, kai Iona spaudžia rašytoją apsispręsti, kas jam svarbiau - tarnystė leidyklai ar dėmesys savo moteriai.) Regis, aktorius turi tik vieną aktyvią sceną, kai Džekobas televizijos pokalbių laidoje pamaištauja prieš žurnalistės, kurią vaidina M. Polikevičiūtė, invaziją į jo praeitį ir palieka studiją... Toks įspūdis, kad inteligentiškam aktoriui trūksta temperamento, vidinio šėlo. (Gal čia vaidybos mokyklų skirtumai?)
Prieš premjerą „Mint Vinetu“ knygyne surengtoje spaudos konferencijoje (išradingai ir prasmingai parinkta vieta!) kūrėjų akcentuota: herojus - talentingas jaunas žmogus. O kaip herojaus talentingumą suvaidinti aktoriui? Ant kaktos neparašysi, pjesės tekstu žiūrovus informuoti irgi neužtenka. Kol kas - neįminta profesinė mįslė...
Taigi nejučiomis spektaklyje išlošia aktoriai, kurių herojai aktyviai veikia. Daugiausiai epizodinių vaidmenų teko sukurti M. Nedzinskui ir M. Polikevičiūtei. Scena, kai mes, žiūrovai, tapome knygos pristatymo proga surengtos spaudos konferencijos dalyviais, o M. Polikevičiūtės Miranda, neatvykus sumaištavusiam rašytojui, sukdamasi iš padėties, įkvėptai monologu žiniasklaidai tauškė nesąmones, esą autorius kartoja savo detektyvo herojų likimą, salėje sukėlė juoko audrą! Juk be mulkinimo įvairiose gyvenimo srityse dabar neišgyvename nei dienos, o ir M. Polikevičiūtė dar kartą patvirtino savo, kaip komedijos aktorės, talentą.
M. Nedzinskui (be epizodinių vaidmenų) teko nelengvai apibrėžiamas Jokūbo vaidmuo: vienose scenose jis - atviros širdies paauglys, tarkime, komiškai laužantis liežuvį anglų kalbos pamokose, kitose - Džekobo sąžinė, atmintis, vidinis balsas... Pastarąsias aktorius vaidina jau be jokios naivumo spalvos. Jokūbo dvikova su Džekobu - asociatyvi, nevienareikšmė (bet ne agresyvi, ne buitinė). Spektaklio kūrėjai jų ryšiui vizualizuoti sugalvojo žaidimo šachmatais leitmotyvą. Pastabesni (ir amžiumi vyresni) žiūrovai atseks, kokiuose G. Varno spektakliuose būta ir „žaidimo su likimu“ ženklų, ir gėlos dėl žmogaus, verčiamo taikytis prie aplinkos, išsižadint dalies savęs, dramos...
Taigi po penkerių metų mūsų teatrinėje panoramoje pasirodė antras scenos kūrinys, kurį „įkvėpė“ nelinksma emigracijos patirtis. 2006-aisiais Kauno valstybiniame dramos teatre Ramunė Kudzmanaitė režisavo Mariaus Macevičiaus tragikomediją „Antoškos kartoškos“, kurioje su graudoku humoru buvo vaizduojamas dėl emigracijos suiręs vienos šeimos gyvenimas... O Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono planuose - Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“. Emigracijos teatrinių atspindžių pamažu gausėja.
