Pražūtingas lainerio „Žuvėdra” reisas

Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio Sankt Peterburge šokai ir pramogos

91-asis Lietuvos teatro sezonas rieda pabaigos link. Prasidėjęs užkulisiniais skandalais ir perversmais (Panevėžio J.Miltinio bei Lietuvos nacionalinio dramos teatrų vadovų kaita), jis mūsų patirtį praturtino įvairaus lygio ir prasmingumo spektakliais, festivaliais, gastrolėmis.

Vienas ryškiausių sezono sceninių įvykių - gastrolinis spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę „Žuvėdra“, kurią Sankt Peterburgo (Rusija) teatre „Baltijskij dom“ pastatė ir vienąkart Vil­niuje, Nacionalinio dramos teatro scenoje, parodė Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Spektaklio kūrėjų komanda lietuviška: be režisieriaus, jį kūrė dailininkas Jonas Arčikauskas ir kompozitorius Giedrius Puskunigis. Spektaklyje taip pat vaidina trys charizmatiški Lietuvos artistai: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ir Vladas Bag­donas. Vien tik dėl šių pavardžių spektakliui buvo pranašaujamas didžiulis pasisekimas Rusijoje ir buvusiose sovietinėse šalyse. Bet organizatoriai nuvylė nepigių bilietų pirkė­jus: Vilniuje vieną pagrindinių pjesės vaidme­nų - beletristo Trigorino - atliko ne Vladas Bagdonas, o kitas aktorius, jo dubleris.

Duoklė Sankt Peterburgui

Kūrėjai neslėpė, kad šis spektaklis turėjo atkartoti tos pačios komandos (J. Vaitkus, J. Arčikauskas, G. Puskunigis) 2001 me­tais Kauno dramos teatre sukurtą „Žuvė­drą“ ir ją gerokai išplėtoti. Anas spektaklis įsiminė efektingomis dekoracijomis, karnavaliniais kostiumais ir ryškiais vaidmenimis. Nijolė Narmontaitė itin ekscentriškai vaidino provincijos artistę Arkadiną, jauna aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė - egzaltuotą jauną scenos žvaigždutę Niną Zarečnają, ypač įsiminė nūn amžinąjį atilsį Viktoro Šinkariuko sukurtas aristokratiškas ir demoniškas daktaras Dornas.

Prabėgus beveik dešimtmečiui J. Vaitkus sumanė atkartoti ir išplėsti savo „Žuvėdros“ sumanymą Sankt Peterburge. Šiame mieste režisierius prieš keturis dešimtmečius sėmėsi teatrinių mokslų garsiojoje Leningrado „Tiuz´o“ (Jaunojo žiūrovo teatro) studijoje. Tad galima nu­spėti, kad šiuo spektakliu režisierius lyg ir ketino įspūdingai sugrįžti į jį suformavusį šiaurinės Rusijos sostinės teatrinį pasaulį, sumokėti duoklę Peterburgo publikai realizuodamas klasikinę rusišką pjesę ir kartu kūrybiškai apibendrinti didžiulę savo kūrybos trajektoriją, kurios pradinis ir pastarasis taškai siejosi su šiuo miestu.

Naujo, rusiškojo J. Vaitkaus „Žuvėdros“ varianto scenografija ir kostiumai, sukurti J. Arčikausko, iškart žiūrovą panardina į rafinuotą teatro pasaulį. Vietoje uždangos panaudotos užuolaidėlės-arlekinai, deko­ruotos stilizuotais, šokančiais juodais ir baltais šešėlių teatro personažų siluetais. Jos iškart sukuria paslaptingų scenos užkulisių nuotaiką ir tarsi atkartoja legendinio reži­sieriaus ir dailininko Nikolajaus Akimovo (1901-1968), garsaus Leningrado kome­dijos teatro įkūrėjo ir vadovo, žaismingą ir estetizuotą stilių.

Spektaklio dekoracija vaizduoja fantastišką erdvę. Čia yra ir didžiulė žaislinio šuns figūra, ir kortų namelis, ir atremtas į kulisą baltas karstas, ir paka­bintas medžioklinis šautuvas (kuris pagal rusiškojo teatro tradicijas būtinai privalo iššauti). Avanscenoje, scenos duobėje, padrikai išdėstyta keletas postamentų su siurrealistinėmis figūrų detalėmis, tarsi atkartojančiomis Peterburgo Vasaros sodo skulptūrų motyvus. Čia pat duo­bėje - didelis baltas stalas, skirtas arba banketams, arba lošimams kortomis, jo viduryje - paslaptingas prizas, uždengtas juodu gobtuvu.

Gilumoje, ant besisukančio scenos rato, suręsta pakyla. Ant jos - du didžiuliai netaisyklingos formos obeliskai, panašūs lyg į pragaro vartus, lyg į laivo kaminus. Čia pat - baltas fortepijonas ir valtis (abu su užrašu „Žuvėdra“), vonia ant ratukų ir didžiulė okeaninė kriauklė.

Per visą scenos horizontą nusidriekusi banguojančios jūros projekcija iliustruoja kūrėjų sumanymą A. Čechovo pjesės per­sonažus apgyvendinti stilizuotame, tarsi iš F. Fellini filmo perkeltame kruiziniame laineryje „Žuvėdra“, plaukiančiame per likimo bangas nežinoma kryptimi. Kūrybi­nės ekstazės, fantasmagorijos ir maštabiškų nuojautų nuotaiką kuria ir gausi emociniais akcentais, stilistiškai įvairi ir spalvinga G. Puskunigio muzika.

Du išgalvoti personažai

Aktorė Natalja Indeikina - Arkadina

Ypač daug išradingumo režisierius parodė drauge su aktoriais kurdamas novatoriškas klasikinės A. Čechovo pjesės vaidmenų traktuotes. Išsiskiria aktorės Arkadinos vaidmuo, kurį atlieka populiari filmų ir kino serialų vaidintoja, paklausi prestiži­nių vestuvių bei korporatyvinių renginių programų vedėja ir atlikėja, dar nesena, itin rafinuotos išvaizdos artistė Natalja Indeikina. Ji scenoje dėvi akį rėžiančius kostiumus, tinkamus kabareto šou programai. Tai, be abejonės, negalėjo nešokiruoti prie tradicinių A. Čechovo pastatymų pra­tusią rusų publiką, tačiau padėjo aktorei įtikinamai sukurti šiuolaikinės „naujosios rusės“ ir veidmainiškos komercinio teatro furijos personažą.

Kita spektaklio sėkmė - jauno rašy­tojo Treplevo vaidmuo, sukurtas Antono Bagrovo. Jo Treplevas aiškiai turi rytietiško gymio bruožų, tai atsispindi ir jo kostiumo stiliuje. Iš to tampa aišku, kodėl jo motina, aktorė Arkadina, gėdingai slepia šį savo nesėkmingos meilės vaisių gūdžiame užkampyje, brolio dvare, toliau nuo pu­blikos akių.

Treplevo jaunystė tokia pat trykštanti, kaip ir provincijos mergaitės, kitos būsi­mos periferinių teatrų (pagal A. Čechovo siužetą) žvaigždutės Ninos Zarečnajos (ją vaidina Peterburgo teatro akademijos GATI studentė Darija Michailova). Jų drauge sukurtas mėgėjiškas spektaklis, susižavėjimas tokiomis meno pasaulio įžy­mybėmis kaip aktorė Arkadina ir rašytojas Trigorinas - visa tai perpildyta trykštančio vaikiško entuziazmo. Ciniškas suaugusiųjų meno verteivų pasaulis visą šį susižavėjimą sutrypia į dulkes.

Dramblotas ir sceninio žavesio akivaiz­džiai stokojantis aktorius Leonidas Alimovas, dubliavęs Vladą Bagdoną, Trigoriną pateikė kaip jokių išskirtinių asmenybės bruožų neturintį, atsitiktinai ir laikinai ant populiarumo keteros patekusį veikėją, grei­čiau „žurnaliūgą“ nei rašytoją. Infantiliškai tai prie vienos, tai prie kitos moters besiglaudžiantis „rašytojas“ gali sužavėti tik nuo entuziazmo apakusią mergaitę Zarečnają arba ciniškų paskaičiavimų apsėstą aktorę Arkadiną. Šios ir „rašytojo“ parodijos due­tą vainikuoja tokia pat parodijinė jų sueities scena, aktorės N. Indeikinos puikiai atlikta avanscenoje ir išprovokavusi ypač nereiklių žiūrovų ekstazę.

R. Adomaitis ir J. Budraitis akivaizdžiai į šį spektaklį buvo pakviesti dėl savųjų neblėstančių charizmų, ir šias savo „ka­rūnas“ labai dorai visą spektaklį nešiojo. R. Adomaičio suvaidin­tas širdžių ėdikas ginekologas Dornas pademonstravo nepriekaištingą šypseną ir tokias pat manieras bei kaip iš gaidų „sugrojo“ garsųjį monologą apie Genujos gatvės minios žavesį. J. Budraičio sukurtas personažas, apvilktas moterišku apsiaustu su žabo, nors ir turėjo silpną, mikrofonu sustiprintą balsą, bet sugebėjo įtaigiai perteikti keletą akimirkų, atskleidžiančių jo vaidinamo senuko Sorino, lošėjo ir ūžautojo, praeitį, taip pat jo mis­tinę mirties baimę. Nelaimingos, juodai apsirengusios merginos Mašos vaidmenį sukūrusi Viktorija Žilina atkartojo tai, ką prieš dešimtmetį Kauno scenoje suvaidino Goda Piktytė, tik dar labiau „rusiškai“ sustiprino savo herojės personažo polinkį į alkoholizmą.

Absoliučiai fantasmagoriškai (grimo ir kostiumų prasme) sukurti trečiaeiliai spektaklio personažai - darbininkas Jako­vas, virėjas ir tarnaitė. Jie čia pateikti kaip fantastiško laivo ir jo teatralizuotos karnava­linės „kultūrinės programos“ personažai ir dalyviai - su hiperbolizuotomis barzdomis, gigantiškomis kepurėmis, nuogomis nuga­romis ir erotiškomis trumpikėmis. Jie manipuliuoja tokiais atributais, kaip vonelė ant ratukų, kurioje besipliuškendama su kokteiliu rankoje skelia monologus Arkadina, arba čia pat avanscenoje tarkuoja morkas, iš kurių spaudžia sultis kitiems personažams atsigaivinti.
Tačiau ypatingą prasminį krūvį trans­liuoja du išgalvoti personažai, kurių nėra A. Čechovo pjesėje. Tai - pati Žuvėdra, kurią pagal siužetą nušauna galvą iš meilės ir pavydo pametęs Kostia Treplevas. Ją įmantriu erotiniu šokiu perteikia raudonai apsirengusi, labai rangi ir jauna, tarsi iš Jung­tinių Emyratų kabaretų programos atkeliavusi akrobatė ir šokėja Kristina Christova. Ji užima spektaklyje nemažą sceninio laiko dalį, ir nebyliai dalyvauja centrinių veikėjų scenose.

Kitas personažas, spektaklio progra­mėlėje įvardytas kaip „Dornas jaunystėje“ (aktorius Vitalijus Grigorjevas) ir kurio nėra pjesėje, paslaptingai ir reikšmingai defiliuoja po sceną nuo pat spektaklio pradžios. Su pripiešta klouno šypsena jis panašus lyg į Džokerį iš filmo apie Batmaną, lyg į filmo „Operos fantomas“ herojų. Galima suprasti, kad tai - nelabasis, demoniška siela, apie kurią sukurtas Kostios Treplevo mėgėjiškas spektakliukas, rodomas kitiems pjesės personažams. Jis - toji nelemta jėga, visą lainerio „Žuvėdra“ įgulą su keleiviais lyg „Titaniką“ genanti pražūties link.

Teatrališkumas dėl teatrališkumo

Demoniškasis „Dornas jaunystėje”, Polina Andrejevna ir Dornas (Regimantas Adomaitis)

Spektaklio finale demoniškai besišypsantis „Dornas jaunystėje“ drauge su besiraitančia raudonąja „Žuvėdra“ palydi ką tik nusišovusį Kostią Treplevą pro Amžinybės vartus tarp dviejų garlaivio kaminų (ar pagoniškų obe­liskų) ir užridena angą butaforiniu akmeniu. Nuo paslaptingo „prizo“ ant stalo nuimamas gobtuvas. Pasirodo, kad tai yra negyvas mo­ters manekenas, atkartojantis kažkada tokią gyvastingą jaunąją Niną Zarečnają.

Ir tuomet tampa aišku, ką J. Vaitkus norėjo pasakyti antrąkart pasinaudodamas A. Čechovo pjese „Žuvėdra“ ir Sankt Pe­terburgo teatro „Baltijskij dom“ jam suteik­tomis galimybėmis. Jis sukūrė infernalinį ir maštabišką reginį - savo atsisveikinimą su „teatro fantomu“, totalinio teatrališkumo demonu, kuriam ištikimai tarnavo keturis dešimtmečius.

Teatrališkumą šiame spektaklyje jis perteikia kaip visa naikinančią pražūtingą aistrą, pasmerkiančią žmogų asmeninei ne­laimei ir sekinančiam kūrybiniam transui. Būtent taip jaunoji aktorė D. Michailova atlieka (tiksliau - išrėkia) garsųjį mono­logą apie aktoriaus amatą, jo „kryžių“ ir tikėjimą. Kostios Treplevo mėgėjiškas simbolistinis spektakliukas, įpintas į siužetą, Vaitkaus-Arčikausko-Puskunigio sukonstruotame pasaulyje tampa apoteozine oratorija apie sceninio gyve­nimo pražūtį. Teatrališkumo, butaforijos ir fantasmagorijos pertekęs siurrealistinis titanikas „Žuvėdra“ jo statytojo dėka lekia savo didingos pražūties link. Atsisveikinimas su demoniškuoju totaliniu teatrališkumu - taip galima suprasti šiuo Jono Vaitkaus spektakliu „išrėktą“ pasauliui žinią.

Tačiau toks efektingas atsisveikinimas su kūrėją tarsi naikinančiu visuotinu teatrališkumu slepia ir paradoksą, kuris gali ir sumenkinti, ir sugriauti minėtos apoteozės prasmę bei efektą. Tai - teatrališkumas dėl teatrališkumo, besaikis formos hiperbolizavimas nuskriaudžiant turinį. Šis prieštaravimas, deja, taip ir liko neišspręstas - ir spektaklyje, nepaisant viso jo sėkmingo ir aiškiai artikuliuoto patoso, ir, regis, kitoje pastarojo meto J. Vaitkaus kūryboje.

...Garsusis rusų aktorius Sergejus Jurskis yra sakęs: jeigu spektaklyje skambant ritmingai muzikai, publika pradeda ritmiškai ploti jai įkandin, tai reiškia, kad visos ligi to momento į spektaklį įdėtos prasmės, reikšmės ir potekstės publikai nuėjo vėjais, dingo be pėdsako.

Spektaklio „Žuvėdra“ finale, skambant lengvai pizzicato divertismentinei muzikai, karnavaliniai „Žuvėdros“ personažai linksmai eina lenktis ritmingai pagal muziką jai plojančiai publikai... Kai kas iš žiūrovų akivaizdžiai pasijuto tarsi pramoginiame „Domino“ teatre... Bet - tikrai ne visi.

*  *  *

Žuvėdra – Kristina Christova

Pastarasis teatro sezonas buvo kupinas ir kitokių įvykių - premjerų, festivalių, apdovanojimų. Gana aštrios šiemet užvirė diskusijos dėl teatrinės kritikos: mat šį sezoną pradėjo reikštis itin jaunų, dar tebestudijuojančių arba neseniai studijas baigusių teatro kritikų būrys. Bet, ne­paisant to, publikacijų apie naujus spektaklius ir kitokius mūsų teatro reiškinius stygius tebejau­čiamas labai aštriai. Kodėl? Iš dalies tai paaiškina neseniai pasirodęs žurnalo „Lietuvos scena“ numeris, kuriame profesorius Petras Bielskis savo straipsnyje „Priešprieša, arba dvi Lietuvos teatro tikrovės“ tęsia savo seniai puoselėjamą mintį, kad tikras lietuviškas teatras yra tik tas, kuris savo kertiniu kampu remiasi į „lietuviškų vakarų“ ir klojimo teatrų tradicijas.

Perskaičius šią gerbiamo teatro žinovo ir aistringojo gerbėjo išplėstinę studiją apie jo interpretuotas pastarųjų dešimtmečių (!) intrigas sovietinės ir šiuolaikinės teatro kritikos gretose, tenka apgailestaujant konstatuoti, kad ir vėl intelektualioje mūsų spaudoje bandoma kariauti su menamais bolševizmo fantomais, taikant bolševikinius metodus - etikečių klija­vimą, nepagrįstus kaltinimus, griežtą menamų prasižengimų inkriminavimą, smerkiant atseit nusikalstamą fundamentalių vertybių išsižadėjimą.

Apmaudu dėl vertybių pasisavinimo, nes jos vis dėlto priklauso ne vien fundamentalistiškai nusiteikusiems intelektualams, bet - visiems, kas šias vertybes išpažįsta ir suvokia. Taip pat apmaudu, kad „Lietuvos scenos“ žurnalas, likęs vienas toks teatrinis žurnalas Lietuvoje, atstovauja tik segreguotai ir agresyviai fundamentalistiškai nusiteikusių teoretikų grupei. Taip, gyvename demokratiškoje pliuralistinėje visuomenėje, ir bet kokios nuomonės, net aršios fundamentalistinės, taip pat turi teisę egzistuoti ir reikštis, kaip ir šias nuomones tiražuojantys leidiniai. Bet kai šios nuomonės ne tik pretenduoja į išskirti­numą, bet ir uzurpuoja pozicijas ir finansavimo šaltinius, galinčius leisti atspindėti ir kitas, labiau demokratiškas teorinės minties apraiškas - tai jau akivaizdi klaida, kurią dera skubiai taisyti.

IQ