Visai nejuokingi žiūrėjimai…

Ridas Viskauskas 2006-01-19 Literatūra ir menas, 2006 01 13

aA







Neringa Bulotaitė apie baisius dalykus mąsto lengviau
Sykį praėjusią žiemą, su keliomis Jaroslavlio teatrologėmis važiuodami iš Panevėžio į Kauną, trumpinome kelionę it kokie Čechovo pjesių veikėjai svajomis apie gyvenimą ateityje, tiksliau – apie ateities teatrą. Ginčijomės iki raudonumo: aš, mažumą teatrologes erzindamas, sakiau, jog teatras veikiausiai plėtosis keliomis kryptimis – bus pramoginis, psichoterapinis, eksperimentinis... (Fantazuoti „be įsipareigojimų“ labai malonu...) Teatrologės karštai prieštaravo: teatras visų pirma yra menas, kurio tikslas – „pats sau“, ir traktuoti jį kaip priemonę kokiam nors kitam tikslui siekti nevalia! Tuo tarpu kartu važiavęs vienas prodiuseris iš Sankt Peterburgo gudriai šypsojosi, matyt, galvodamas: „Ko jūs, kvailučiai, ginčijatės? Kaip mes, prodiuseriai, nuspręsim, kam pinigėlių ieškosime, skirsime, taip ir bus...“


Juokai juokais, bet mūsų nūdienos teatrų repertuaruose minėtą spektaklių „klasifikaciją“ norint galima įžvelgti nesunkiai. Dominuoja, žinoma, „pramoginė“ kryptis... O „psichoterapinei“ galėtų atstovauti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2005-ųjų rudenį Marijos Misiūnaitės režisuota L.Hallo pjesė „Šaukštaveidė Stainberg“. Beje, šiuo aktorės Neringos Bulotaitės monospektakliu galėtų susidomėti Lietuvos radijo teatro rengėjai – pjesė, regis, rašyta specialiai radijo teatrui, o spektaklio kūrėjos išties drąsios, kad ryžosi šią pasakojamo pobūdžio pjesę įkūnyti scenoje.


L.Hallo „nepašykštėjo“ nelaimių pjesės herojei: ji – autistė, serga vėžiu, savimi pasirūpinti negali, žino, jog greitai mirs; šeima suirusi... Visus (dėl įvairių priežasčių) slegia kaltės jausmas. Pasak režisierės, pjesėje esama dar ir holokausto temos. Na, tokį bėdų krūvį pakelti ir aktorei, ir publikai nelengva. Juk, anot teatralų posakio, ilgai užsitęsusi tragedija virsta komedija... Be to, herojė, ieškodama santarvės su savimi ir pasauliu, norėdama suvokti ir pateisinti savo kitoniškumą bei komplikuotą būtį, visas bėdas papasakoja, jas komentuoja ir apmąsto balsu, tad sceninį vyksmą spektaklio autorėms reikėjo ne atkurti pagal pjesę, o sukurti savarankiškai.


Spektaklį žiūrėjau porą kartų. Jis keičiasi. Po kelių mėnesių spektaklis, turint galvoje kūrėjų kruopštumą, turbūt iš dalies bus kitoks. Premjeros vakarą, rudenį, N.Bulotaitė gal kiek per daug gailėjosi savo herojės, lyg ir norėjo graudinti žiūrovus. Dabar ryškesnis paradokso principas (jis efektyvesnis) – apie baisius dalykus nelaimių prislėgta veikėja mąsto „lengviau“, stengiasi tiesmukai nedramatizuoti, nebijo ir pašmaikštauti.


Agresyvaus vaizdo teatro laikais (Audronio Liugos įvardijimas) gebėjimą klausytis žodžio, jį išgirsti ir suprasti – išgyventi esame tarsi praradę. Teatrai labiau nori žaisti su žiūrovais, flirtuoti; šampanas, sardelės, sąsiuviniai, degtukai – kokių tik „kontaktą“ užmezgančių dovanėlių nepasitaiko spektakliuose gauti... Nenorom (pats tą patyriau) einant į teatrą formuojasi nusiteikimas – na, na, kuo šiandien mane džiuginsit, stebinsit, kutensit?.. Rimtai, nekomikuojant, kalbėtis su publika, tarkim, laikysenos mirties akivaizdoje tema (kaip „Šaukštaveidėje...“) ryžtamasi retai. Tema kūrėjas įpareigoja, sakyčiau, ne tik profesiniam, bet ir etiniam sąžiningumui.


M.Misiūnaitė anksčiau buvo Vilniaus universiteto Kiemo teatro meno vadovė, yra dėsčiusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams. Visada stebėdavausi, kaip, dirbdama su neprofesionalais, ji sukuria įtaigius aukštos scenos kultūros spektaklius. „Šaukštaveidėje...“ estetiniai dėmenys itin preciziški. Giedrės Brazytės sukurtos scenografijos pagrindinis akcentas – deformuotų matmenų objektas, primenantis gal lovą, gal karstelį. Pilkšvos spalvos mirguliavimas, Roko Tarabildos videovaizdai (jie tarsi „sudvigubina“ heroję, bet jos nedubliuoja), tarsi „negirdima“ kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzika sustiprina keistą herojės „gyvenimo šalia gyvenimo“ įspūdį. Nors herojė daug kalba apie ligas, jų fizines ir psichologines pasekmes, fiziologija spektaklyje neakcentuojama. Jei galima taip sakyti, šiurpi tema apgaubiama švelnaus liūdesio ir poezijos aura.


Būna mūsų gyvenime ribinių situacijų, kai ankstesnės vertybės pasirodo niekam vertos. Ir teatras (bei visi kiti menai) – ne išimtis. „Šaukštaveidė...“, nepaisant tam tikrų dramaturgo pamokomųjų intencijų dėl dievoieškos, bando sugrąžinti pasitikėjimą teatru, kaip vieta ir būdu, įgalinančiu apmąstyti mūsų būties trapumą ir laikinumą.

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.