Urvinė moteris ragina naikinti vis dar pasitaikančius vyrus

Rūta Oginskaitė 2006-06-21 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 06 20

aA

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Aktorė Rimantė Valiukaitė.

Prasidėjo spektaklio laikas

Kostui Smoriginui galima dėkoti už tai, kad jis teatru užpildo ligi tol teatro nepažinojusias erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tai vis jo į pasaulį paleisto „Urvinio žmogaus“ pėdsakai.

Smorigino dėka teatras įsikraustė ir į „Galaxy“ klubą Vilniaus „Forum Palace“. Nuo praėjusio pirmadienio čia vaidinamas naujas monospektaklis „Urvinė moteris“.

Smoriginas režisavo Sigito Parulskio pjesę, pakviesdamas joje vaidinti Rimantę Valiukaitę. Sekmadienio spektaklis buvo Neringos Varnelytės premjera.

Vieniša ir nepatenkinta

Spektaklio herojė kūrėjų valia yra vieniša moteris. Palikta moteris. Ieškanti partnerio moteris. Kiekvienu sutiktu vyru nepatenkinta moteris.

Autorių valia ji atsiduria komiškose situacijose. Tokiose, po kurių kartoja priesaiką: „Niekada daugiau“. Patiekia vyrui antį su atšaldytu vynu, o jis vėluoja grįžti tris paras. Ji prisigeria. Ieško vyro internete ir susiranda pačius atgrasiausius.

Autorių valia spektaklyje nuožmiai skamba „Marselietės“ melodija, o moteris darosi vis karingesnė vyrų atžvilgiu. Patelė virsta kariu.

Žiūrovų valia – susitapatinti su tokia heroje. Arba ne. Buvo tokių, kurie paliko spektaklį po pirmo veiksmo. Nuobodu, sakė. Buvo tokių, kurie išsėdėjo iki finalo ir abejingai žiūrėjo į sceną, kai joje lenkėsi spektaklio kūrėjai. Dauguma, žinoma, plojo.

Kuo niūrieji galėjo nusivilti?

Talentas turėjo sutilpti

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Tai – skudurinė žmogaus dydžio iškamša, iš veido primenanti spektaklio režisierių. Toks yra scenografo Vytenio Lingio pokštas. Toji iškamša tampoma, klupdoma, numetama. Su jos didele ranka pasiglostoma ir vėl numetama. Žinokit, vyrai, kaip į jus žiūri Urvinė moteris.

Atpažįstu iš tos moters sakomo teksto Sigitą Parulskį. Intelektualų ir kūnišką, lyrišką ir pažeidžiamą, o labiausiai – sarkastišką („...sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium...“ – tai ne iš spektaklio, o iš esė knygos „Miegas ir kitos moterys“).

Rašytojo prigimtis rangosi „Urvinės moters“ užsakovų jam nustatytuose rėmuose. Būti suprantamam kuo didesnei masei žiūrovų. Prajuokinti juos kuo paprastesnėmis – o ne parulskiškomis – frazėmis. Būti banaliam.

Ne, jis tiek nenusileis. O publika irgi nenusileis. Nenoriai kramtys ilgus parulskiškus sakinius su aliuzijomis į religijas, istorijas, filosofijas. O kartais autorius negailestingu žodžiu pataikys tiesiai į klyną – tada sulauks net plojimų.

Taip ir sklando „Urvinė moteris“: nuo parulskiško sarkazmo iki moteriškų žurnalų marazmo.

Urvinis žmogus sušildo poras

Visi vyrai iškamšos. Dainiaus Labučio nuotraukos

Ar kuri moteris linkusi atpažinti save „Urvinės moters“ vaidinimo metu? Būtent tai garantuotų pašėlusią spektaklio sėkmę. Smorigino režisuotas „Urvinis žmogus“ patraukė ir sušildė būtent tuo, kad ten ypač smagiai atpažįsti save. Pasijuoki iš savęs ir tarsi gauni atleidimą už visas nuodėmes – kad esi, koks esi. „Urviniame žmoguje“ ir porų santykiai atšyla, nes visi prisijuokia ir sutinka, kad kiekvienas tavo mylimo žmogaus trūkumas ar skirtumas yra gamtos dovanotas ir ne toks jau pasibaisėtinas.

„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.

Nesvarbu, kas prodiuseris

Prieš kiek laiko interneto portaluose buvo įsiplieskusi žiūrovų diskusija moralės klausimais: teisus ar ne Kostas Smoriginas, spektaklio „Urvinis žmogus“ režisierius, jeigu jis daro naują spektaklį kitoje firmoje, bet pasiima ano, sėkmingojo darbo, pavadinimo dalį.

Pasiima tą dalį, kuri traukia pulkus žiūrovų – ir pusė, jei ne daugiau reklaminio darbo nuveikta, naujiesiems prodiuseriams nuo to tik lengviau.

Pulkai žiūrovų gynė režisierių, mylimą artistą, pareikšdami: absoliučiai nesvarbu, kokie ten prodiuseriai, svarbu, kad į „Urvinį žmogų“ neįmanoma gauti bilietų, užtat jei bus dar „Urvinė moteris“, tai reikš, jog galimybių patekti į spektaklį padaugės.

Reklaminė naujųjų prodiuserių taktika su populiariu pavadinimu pasiteisino. „Forum Palace“ per „Urvinės moters“ premjerą buvo apgultas. Bilietai parduoti mėnesiui į priekį. Internautai maldauja atvažiuoti ir į kitus miestus.

Liko tik pačiam spektakliui pateisinti žiūrovų viltis. Argi tai sunku, kai kiekvienas kūrėjas – beprotiškai publikos mylimas. O čia – visa neprilygstama kompanija!

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.