Nijolei Narmontaitei, paguldytai į baltą ligoninės lovą, leista judinti tik galvą. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Kai minima naujoji Mažojo teatro premjera „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, pasigirsta nemažai svarių ir jaudinančių temų. Kadangi paralyžiuota herojė Kler Harison kovoja už teisę atsisakyti gydymo ir natūraliai mirti, esą spektaklis provokuoja diskusiją apie žmogaus teisę rinktis – gyventi jam ar nebe.
Kler Harison atlikėja aktorė Nijolė Narmontaitė pasakoja spaudai, jog vaidina „mirusiai draugei“. Į premjerą atvykęs britų dramaturgas Brianas Clarkas pagiria, kad vilniečių spektaklis – geriausias iš jo matytų šios pjesės pastatymų nuo pat jos parašymo 1970 metais.
Režisierius Jonas Vaitkus pakartoja savo mėgstamą teisingą frazę – kad laisvė yra atsakomybė. Visa tai skamba iš tiesų išdidžiai. Ir provokuoja jaudintis, būti neabejingam. Bet – tiktai tada, kai kalbama apie spektaklio temas ir aplinkybes.
Pačiame spektaklyje akivaizdžiai skamba herojų eisenos garsai. Griežtai (vyresniosios seselės – Adrijos Čepaitės), juokingai (medicinos studentės, pravardžiuojamos Blusa – Miglės Polikevičiūtės), koketiškai (advokatės – Inetos Stasiulytės).
Kulniukai barška kaip pati herojė (socialinė darbuotoja – Larisa Kalpokaitė), pabrėžia nuolatinį herojaus skubėjimą (gydytojas Emersonas – Gediminas Girdvainis) arba – polinkį muzikuoti (sanitaras Džonas – Jokūbas Bareikis). O kai jie pradeda kalbėti, balsai antrina kulniukams.
Viskas įsprausta į rėmus. Artistai plėšiasi iš jų, siekia, kad herojai būtų spalvingesni, neapsiribotų tiktai eisena ir laikysena arba kalbėjimo-tarškėjimo būdu. Bet tekstas publicistinis, režisūra santūri, ką ten privaidinsi? Ir dar – su manieringais Sandros Straukaitės kostiumais.
Atrodo, sustabdyk netyčia kurį nors spektaklyje tratantįjį (atsiprašau – diskutuojantįjį) – ir kažin ar jis tau pasakys, apie ką jis čia ką tik taip karštai dėliojo sakinius. Rėmams-žabangoms nepasidavė tik ramus Mindaugo Capo gydytojas Skotas, su kuriuo net paralyžiuotoji Kler atšyla. O rėmus praturtina, su jais laisvai žaidžia J.Bareikio juodaodis sanitaras.
Tarp įrėmintų personažų labiausiai situacijos sukaustyta pati Kler Harison. Nijolei Narmontaitei, paguldytai į baltą ligoninės lovą, leista judinti tik galvą. Koks iššūkis narsiai artistei! Ji stengiasi. Sukioja galvą. Netramdo emocijų. Vaidina be makiažo (o ką – Kler jau penkis mėnesius prikaustyta prie lovos). Ji sarkastiška su griežtaisiais ir miela su skriaudžiamaisiais. Ji verkia tikromis ašaromis.
Bet jos pastangos atsimuša į šaltą, choreografiškai ir balsiškai sudėliotą spektaklio visumą. Dėl jos herojės reikėtų jaudintis – juk ji, visiškai bejėgė, kovoja už savo teises. Kaip ta kova baigsis? Jai leis oriai numirti ar lieps nuolankiai gyvalioti? Bet ar jaudinotės?
Kažkas iš spektaklio kūrėjų dirbdamas žvėriškai nuobodžiavo. Šaltai dėliojo veiksmus ir veikėjus šaltoje ir funkcionalioje Gintaro Makarevičiaus dekoracijoje. Ir širdyje žiovavo, ar ne? O ne norėjo ką nors nauja, karšta pasakyti. Šita atseit diskusija prikimšta mirtino teatro priešo – užkrečiančio nuobodulio.
Jo neišsklaido nei populiarios artistės šypsenos ar ašaros, nei jos kolegų kaukšėjimas aplink. Ar laimingas pjesės autorius norėjo pasakyti, kad nuo 1970 metų ši pjesė buvo statoma blogiau?