 |
| Elito degradavimas mirties akivaizdoje: Leonas – Vytautas Rumšas (jaun.), Baronienė Kastelli-Glembaj – Rimantė Valiukaitė, miręs Ignacijus Glembajus – Vytautas Rumšas |
Gruodžio 8 dieną Lietuvos Nacionalinio dramos teatro sceną išvydo kroatų rašytojo Miroslavo Krležos pjesė „Ponai Glembajai“. Kroatijoje ši pjesė užima svarbią vietą nacionalinėje šalies literatūroje.
Surengtoje prieš spektaklį spaudos konferencijoje susidarė įspūdis, kad ši premjera turėtų įnešti naują vėjo gūsį į Vilniaus teatrinį gyvenimą. Režisieriaus Ivica Buljanas kalbėjo apie temperamentingus bei gabius Lietuvos teatro aktorius, rodės, atskleis juos dar nematytais rakursais. Daug personažų gyvena Miroslavo Krležos pjesėje, o tai – galimybė įtraukti į spektaklio kūrimą ir mažiau vaidmenų gaunančius aktorius. Įdomu buvo laukti, kokius vaidmenis sukurs Nacionalinio teatro trupės aktoriai. Be to, aktoriaus tobulėjimo kelias yra vaidmenų kūrimas su įvairiais režisieriais.
Pagrindinį vaidmenį – Leoną Glembajų – sukūrė Vytautas Rumšas (jaun.). Būtent jo personažas išsiskiria iš kitų savo maištingumu, atviru charakteriu ir tik jo dėka visas spektaklis „važiuoja“. Jis yra tas, kuris maišo kortas elito ramiame, mieguistame gyvenime ir nebijo garsiai išdėstyti savo minčių. Jis vienintelis prieštarauja tam snobizmo pritvinkusiam elitui, kuris pasirodo esąs purvinesnis už bet koki žemesnį sluoksnį. Leonas jaunas, simpatiškas ir patrauklus. Nors pjesėje pabrėžiama, kad jis yra menininkas, spektaklyje jo meniškumas yra maištavimas, noras sakyti tiesą. Leonas – racionaliai mąstantis. Spektaklio eigoje išryškėja jo praeitis ir neapykantos priežastys. Bet gaila, kad visa tai supranti būtent tik iš Vytauto Rumšo jaunesniojo lūpų. Net nebandoma ieškoti teatrinės kalbos, kuri apibūdintų Leono personažą.
Ryškesnis Leono interpretavimo aspektas yra tas, kad apie jį kalbama kaip apie dailininką, bet jis spektaklyje fotografuoja. Gal būtent taip režisierius kuria aliuziją į personažą, kuris nuolatos linkęs fiksuoti tai, ką mato, – toks savotiškas paparacis. Vienintelis matantis elito gyvenimo išglebimą.
 |
| Laidotuvės kaip cirkas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Visi spektaklio personažai šaržuoti, ir vienintelis natūralus ir psichologiškai motyvuotas yra Vytauto Rumšo sukurtas Ignacijaus Glembajaus vaidmuo. Bet paradoksaliai Vytauto Rumšo personažas reikšmingesnę funkciją atlieka antrojoje spektaklio dalyje – būtent kai jis miršta. Ignacijaus Glembajaus laidotuvių iškilmėse visi personažai įgauna kitas spalvas, perdėm šaržuotas ir nenatūralias. Laidotuvių scena, primenanti cirko pasirodymą, įkūnija elito gyvenimo netikrumą, apsimetinėjimą ir apgaulę, veidmainystę. Taigi vienintelis personažas, evoliucionuojantis ir reflektuojantis save, yra Ignacijus Glembajus, kuris tik po mirties suvokia savo gyvenimo netikrumą, ir ekrane pasirodęs Vytauto Rumšo video-portretas leidžia tai atskleisti. Judančios akys leidžia pratęsti Ignacijaus Glembajaus gyvenimą kiekvienoje spektaklio scenoje.
Šis spektaklis – įvairių detalių kratinys: dainų atlikimas, žaidimas su apelsinais, persirenginėjimai. Detalės sunkiai tarpusavy sujungiamos. Mizanscenas jungia vien aktoriaus kūnas bei jo ištartas žodis, tačiau taip spektaklis paverčiamas literatūra, kurią nuobodu skaityti.
„Visi kūrėjai prisipažino, kad dirbti jiems įdomu, kadangi į Lietuvą jie atvyko turėdami tik pradines idėjas,o dirbdami su lietuviais aktoriais kasdien pamato vis naujas spektaklio vizijas. Spektaklis kuriamas čia ir dabar. Kūrėjai taip pat gyrė ir lietuvių aktorius, su kuriais, skirtingai nuo kažkada LNDT dirbusio Larry Zappios, šie užsieniečiai atrado bendrą kalbą ir visi kartu dalyvauja kūrybiniame procese“,– rašoma teatro tinklapyje. Atrodo, kad ir premjerai praėjus menininkams vis dar kyla naujų vizijų apie spektaklio kūrimą. Pati idėja kurti čia ir dabar suteikia entuziazmo pačiam kūrybos procesui. Kūrybiniame teatro gyvenime yra daugybė kelių. Jų tikslas – pasiekti žiūrovo žvilgsnį, stebintį scenoje realizuotą menininkų idėją.
